Andrius Bagdonas. Ko verkia pušys, arba tikroji aplinkosaugos ir žaliojo kurso padėtis Lietuvoje

Kad ir ką sakytų feisbukiniai aplinkosaugininkai, per pastaruosius metus Lietuva pasiekė gerų rezultatų aplinkosaugos srityje. Palyginti su 1990 m. Lietuvoje ŠESD (Nacionalinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos) išmetimas sumažėjo daugiau nei perpus, labiausiai iš visų 28 Europos Sąjungos (ES) valstybių – 57 proc. Pažymėtina, kad šie rezultatai buvo pasiekti nepaisant šalies ekonomikos augimo, be to, prognozuojama, kad teigiamos mažėjimo tendencijos išliks ir toliau. Tai sudaro geras sąlygas ateityje siekti nulinės ŠESD emisijos ekonomikos.

Tačiau klimato kaita, biologinės įvairovės nykimas, tarša bei išteklių pereikvojimas kelia egzistencinę grėsmę, todėl turime dėti pastangas Lietuvoje keisti gamybos ir vartojimo įpročius bei gyvenimo būdą.

Svarbu suprasti, kad dėl klimato kaitos vykstantys pokyčiai pereinant prie naujo ekonomikos modelio spręs ne tik ekologines krizes, tačiau taip pat sukurs daug naujų prasmingų darbo vietų.

Kalbant apie aplinkos apsaugos rodiklių gerinimą, lemiamą įtaką turėjo ES investicijos. Deja, ES investicijos baigiasi, komunalinių įmonių infrastruktūrai reikės papildomų lėšų, o tai neišvengiamai paveiks ir jau veikia savivaldybes. Aplinkosauginės investicijos tiek į infrastruktūrą, tiek į jos išlaikymą nuguls ant vartotojų pečių per didesnius mokesčius. Čia labai reikalingas lūžis savivaldoje, tinkamai įvertinant aplinkosauginį kontekstą. Aplinkosauga visada bus susijusi su didelėmis sąnaudomis ir investicijomis.

Esu tikras, kad būtent verslas gali spręsti klimato krizę greičiausiu ir efektyviausiu būdu, jei keliami aiškūs tikslai, teikiama taikli parama ir užtikrinamos vienodos, iš anksto žinomos rinkos taisyklės.

Vienas iš prioritetų – kad Lietuva iki 2028 m. pasigamintų visą sau reikalingos elektros energijos kiekį iš atsinaujinančių energijos išteklių ir taptų energijos eksportuotoja. Tai svarbu ir dėl klimato krizės, ir dėl nacionalinio saugumo, ir siekiant auginti vietos gamintojų konkurencingumą bei pritraukti užsienio investicijas. Kai turėsime elektros perteklių, mūsų elektra bus pigesnė. Pritraukiant užsienio kapitalą Lietuvos elektros sistemos žalumas yra mūsų privalumas prieš kaimynus, pavyzdžiui – Lenkiją. Švari elektros energija jau yra ir bus vis svarbesnis konkurencinis pranašumas globaliose rinkose, kuriose vis daugės CO₂ mokesčių.

Ilgalaikėje perspektyvoje būtina kurti tvarų gaminančių vartotojų plėtros modelį – kad energetinė nepriklausomybė pasiektų visų namus ir biurus. Nors saugojimo akcentas yra gamta, tačiau saugojant yra varžomos nuosavybės teisės. Miškų ir žemės ūkio žemės savininkams reikia mokėti kompensacijas už kovą su klimato kaita. Racionalu ne tik kirsti ar arti žemę, bet ir turėti finansinę naudą už gamtos išsaugojimą.

Siekiant sumažinti gyventojų išlaidas šildymui – būtina skatinti energetiškai efektyvių pastatų statybą. Būtina didinti investicijas į švarių šildymo sprendimų taikymą: centralizuotų šilumos tinklų atnaujinimą, racionalią plėtrą, atliekinės šilumos panaudojimą, iškastinio kuro katilų keitimą šilumos siurbliais miestuose, efektyviais biokuro katilais – regionuose.

Vartotojiškumas ir su tuo susijęs išteklių poreikis yra kertinė klimato kaitos priežastis. Todėl šioje srityje būtina mažinti ištekliais grįstą vartojimą, o visą gamybos-vartojimo ciklą perorientuoti į žiedinę ekonomiką.