Gyvenimas eina toliau, ministras „pluša“, nes juk pažeidimas – „ne tokio masto“, o jis pats – „absoliučiai nepaperkamas“.
Kaip taikliai pastebėjo Rimvydas Valatka, „jie manė, kad tai buvo istorija apie kotletus. Kaimiečiai nesuprato, kad istorija ta ne apie kotletus. Apie garbę ir taisykles“. Nuo savęs pridurčiau, kad dar ir apie pavyzdį, kurį aukščiausioje politikos lygoje „žaidžiantys“ politikai parodė kolegoms iš regionų. Šįkart politinių principų ir etikos kartelė buvo nuleista taip žemai, kad drąsiai galime sakyti, kad ją tiesiog numetė. Taip padarydami milžinišką meškos paslaugą regionams.
Vieša paslaptis, kad savivaldoje, kur daugeliu atveju vyrauja požiūris – daugiau „ūkiškumo“, mažiau „politikos“, į etikos ir moralės dalykus visada buvo žiūrima atlaidžiau, lyg pro pirštus. Ir tik vakarietiškėjantys nacionalinių politikų elgesio pavyzdžiai po truputį skatino teigiamas permainas regionų politinėje kultūroje.
Po „valstietiškos“ reakcijos į tarnybinės etikos pažeidimus ignoruojantį ministrą, savivaldos politikų saviugdai galime ilgam dėti riebų brūkšnį. Arba kryžių. Kaip kam patogiau, nes esmė ta pati – nebeliko vertybinių orientyrų. Juk dabar kiekvienas už rankos pagautas, interesus painiojantis ar neetiškai besielgiantis vietos politikas galės jau neberaudonuodamas atrėžti: „Jerunda. Kotleto problema“.
Paradoksalu, kad į tokio regionų politikų elgesio tendencijas, dar prieš šį skandalą dėmesį buvo atkreipusi ta pati VTEK. Pavyzdžiui, savo 2018 m. ataskaitoje komisija pažymėjo, kad, daugeliu atvejų, asmenys, priimdami sprendimus, subjektyviai vertino savo pareigas (esą jie atlieka tik techninį veiksmą arba jų dalyvavimas neturi įtakos galutiniam sprendimui) ir mano, kad interesų konfliktas gali kilti tik tada, jei priimtas sprendimas tiesiogiai susijęs su jo paties ar jam artimo asmens gauta finansine ar kitokio pobūdžio nauda.
Daugeliui vietos politikų būna tikras šokas sužinojus, kad interesų konfliktą gali kelti net ir asmeniui nenaudingas sprendimas. Ką jau kalbėti apie kone chrestomatiniu tapusį vietos pareigūnų pasiteisinimą, jog viešus ir privačius interesus painiojantį sprendimą institucijos vadovas tiesiog buvo „priverstas“ priimti, nes buvo vienintelis galintis tą padaryti.
Nors jau senokai egzistuoja Lietuvos teismų praktika, kuri sako, kad esant priešpriešai tarp tiesioginių pareigų atlikimo ir interesų konflikto vengimo, ši priešprieša turėtų būti sprendžiama viršenybę teikiant pareigai vengti interesų konflikto.
Dabar tuo jau niekas nebepatikės. O ir kam? Juk politinė Lietuvos tikrovė yra tokia, kad net ir oficialiai konstatavus pažeidimą, praradus Prezidento pasitikėjimą, o asmeniniams reitingams nusileidus žemiau „plintuso“, galima ir toliau ramiai „dirpti“. Ministru.
Dar vienas pastebėjimas. Bet kurioje iš 60-ties Lietuvos savivaldybių tarybų Etikos, Antikorupcijos komisijų ir kontrolės komitetų pirmininkais gali tapti tik nepriekaištingos reputacijos tarybos nariai, per pastaruosius keletą metų nesupainioję viešųjų ir privačių interesų. Kyla jau nebe retorinis klausimas: esant pažeidimui vietos politikai negali užimti pareigų, o štai ministrai, be jokių pasekmių, toliau dirba. Atsiprašau, sumelavau – ne tik ministrai, bet ir merai.
2019-05-29 posėdyje VTEK nusprendė, kad Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis nesuvaldė interesų konflikto ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas.
Tyrimo duomenys rodo, kad 2017–2018 m. politikas nenusišalino savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstant 10 klausimų, susijusių su „Paslaugos Neringai“ ir Nidos kultūros ir turizmo informacijos centru „Agila“, kuriose dirbo su jo privačiais interesais susiję asmenys.
Kaip danguje, taip ir ant žemės. Ir jokių pasekmių. Tik orientyrai ateičiai.