Kai rinkimų debatuose gerai įsiklausai į opozicijos ir nesistemininkų nuomones apie Lietuvos ekonomiką, net jie iš esmės atrodo patenkinti šalies reikalais. Sunku prikibti, kai skaičiai kalba patys už save. Neapmokestinamas pajamų dydis per ketverius metus išaugo daugiau kaip dvigubai: nuo 350 eurų iki 747 eurų. Minimali alga didėjo daugiau kaip trečdaliu: 2020 m. buvo 607 eurų dydžio, dabar – jau 924 eurų.
Įspūdingiausias vidutinio darbo užmokesčio rodiklis: 2149 eurai prieš mokesčius. Kartu tai reiškia, kad sklandžiai įgyvendinus politinių partijų susitarimą dėl švietimo mokytojams mokėti 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio, jų atlyginimas tapo dar oresnis ir metų pabaigoje priartės prie trijų tūkstančių. Kai buvau išrinktas Seimo nariu, šalyje žmonės vidutiniškai uždirbo ketvirtadaliu mažiau (1524 eurus). Sunku patikėti, bet dar 2018 m. vidutinė alga Lietuvoje siekė tiek, kiek dabar sudaro minimali alga!
Pokyčiai regimi ne tik lentelėse ir grafose, bet ir žvelgiant pro langą ar vaikštant gatvėse. Žmonės rengiasi gražiau, vairuoja naujesnes mašinas. Ne tik sėkmingi verslininkai, teisininkai ar vadybininkai, bet ir švietimo darbuotojai kai kada gali įpirkti „Teslą“ iš antrų rankų. Jeigu labai nori, Lietuvoje viskas įmanoma, nes galimybės tik auga. Ir dar augs: visi bankai ir Finansų ministerija šiais metais vis kelia ūkio augimo prognozes.
Ekonomikos dangus – be tamsių debesų. Tiesioginės užsienio investicijos per kadenciją irgi beveik padvigubėjo – nuo 21,5 mlrd. eurų iki beveik 37 mlrd. eurų. Šiais metais vien Europos Sąjungos investicijų apimtis buvo rekordinė – ekonomiką sustiprino daugiau kaip 1 mlrd. 355 mln. eurų. Ir toliau jos tik dvigubės – kitąmet turėtų sudaryti 2,5 mlrd. eurų.
Tik prie televizoriaus su nelegaliais rusiškais kanalais prilipęs pikčiurna gali nepastebėti, kaip vis greičiau, vis sočiau mes vakarėjam.
Iš lūpų į lūpas perduodamas garsas apie Baltijos „panterą“ pasiekia geresnio gyvenimo ieškančius žmones iš trečiųjų šalių. Jeigu kadencijos pradžioje miestų gatves užtvindė paspirtukai, kurių valstybė paremdavo daugiau kaip 10 tūkst. per metus, tai baigiantis kadencijai į miesto šurmulį įsiliejo dar ir maistą išvežiojantys atvykėliai. Vos per vieną kadenciją Lietuvos miestų ekonominis peizažas tapo panašus į tipinio Vakarų didmiesčio.
Žinoma, tiek darnaus judumo revoliucija, tiek išaugusi imigracija sukelia įtampų. Todėl savivaldybės ėmė atsakingiau reguliuoti eismą, o valstybė – varžyti migrantų judėjimą nustatydama kvotas. Privalome pritraukti kuo aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų, kad pigi darbo jėga iš užsienio nenubrauktų kylančių atlyginimų tendencijos.
Šitaip su geru pagreičiu iššovę, latvius jau palikome toli užnugaryje ir iš esmės aplenkėme estus, kurie pastaraisiais metais prisižaidė su mokesčiais (liberalų dėka Lietuvoje neatsargių mokestinių korekcijų pavyko išvengti).
Antradienį estų verslo laikraštis „Aripaev“ išspausdino interviu su SEB banko valdybos nariu Peepu Jalaku, kuris sako, kad estai „Lietuvos sėkmę sau įsikalbėjo“. Anot bankininko, „Lietuviai nėra išsiveržę toliau į priekį už mus: jie veikiau mus pasivijo ir sukūrė tokį pojūtį, kad, vai vai, mes atliekame.“
Dar pažiūrėsime, p. Peepai. Esu tikras, kad Lietuvos sėkmės niekas neįsikalbėjo: mes tai sukūrėme visi kartu.