Kas sieja šiuos atvejus, kuriuos lyg geografinį rebusą kas dieną sprendžia tūkstančiai šalies šeimų ir individų? Šiuos atvejus sieja chaotiška regioninė politika. Chroniškas regioninės politikos ligas valstybėje sprendžiame placebais. Politiniai sprendimai – pažabojant vadinamuosius sofos ūkininkus, nepasiūlant geresnių paramos sąlygų jaunoms šeimoms kurtis regionuose, o eiles poliklinikose mažinant „paskyrimais“ pagal gyvenamąją vietą – ne gerina žmonių gyvenimo kokybę, o maskuoja nesuvaldomą plėtrą ir protingo valdymo stoką didmiesčiuose.
Vetavęs Ūkininko ūkio įstatymo pataisas, kurių dalį, beje, parengė mano kolegos liberalai, Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, per savo kadenciją dar sušaukęs ne vieną Regionų forumą, sakė: „Man regionų klausimas yra labai svarbus. Aš noriu, kad regionuose liktų jauni žmonės, kad ten jie kurtų savo gyvenimą, kurtų savo ateitį“.
Galėtume kiekvienas paklausti savęs: o kam regionų klausimas nėra svarbus? Kas nenorėtų, kad ne tik didmiesčiuose, bet ir regionuose gyventų ir savo ateitį kurtų jauni žmonės? Ir Liberalų sąjūdis savo rinkimų į Seimą programoje deklaravo: „Remsime projektus, kuriais būtų siekiama pritraukti į kaimą naujų gyventojų, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, nukreipdami paramos lėšas viešajai infrastruktūrai gerinti, kokybiško būsto kaimo vietovėse plėtrai, apleistų pastatų pritaikymą vasarnamiams, kaimiškųjų regionų gyventojams, važinėjantiems į darbą kitose vietovėse, remti.“ Ko dar trūksta, kad prezidento, liberalų ir kitų partijų siekiai regionams išsipildytų?
Pradėkime nuo Ūkininko ūkio įstatymo, kuriuo Seimo nariai norėjo įvardyti, kas sudaro ūkininko prigimtį. Ūkininkas atseit turėtų būti tas, kuris valdo bent du hektarus žemės ir uždirba bent penktadalį pajamų ūkininkaudamas. Pataisos buvo pasiūlytos ūkininkams apsimetėliams atgrasyti. Kitaip sakant, apribojimai priimti kai kurių asmenų piktnaudžiavimui įstatymo landa sustabdyti, užuot pasiūlius norintiems tapti ūkininkais didesnes galimybes dirbti kaime ir pakonkuruoti su agrokorporacijomis.
Ar tikrai didelė problema, jei programuotojas arba dizaineris, kuris savo malonumui, šeimos bei kaimynų reikmėms augina karvę ir arklį, bulvių ir agurkų, obuolių ir serbentų, save dar pavadina ūkininku? Jeigu toks žmogus nusiteikęs ne tik visą dieną praleisti prie darbo stalo, bet ir pasikapstyti po dirvą, tačiau valdo mažiau nei pusę hektaro žemės ir, be abejonės, iš savo veiklos niekada neuždirbs tiek, kiek iš pagrindinio darbo – ar jis jau neturi teisės būti ūkininkas? Šiais laikais daugelis mūsų esame truputį tas, truputį anas – retas dirba tą pačią profesiją visą gyvenimą.
Vienas gabiausių Lietuvos operos balsų, bosas Liudas Mikalauskas, užuot pasirinkęs tarptautinę karjerą pasaulio didmiesčiuose, su šeima įsikūrė provincijos sodyboje. Jis ir ūkininkauja – augina bites. Iš medaus neuždirbsi tiek, kiek iš klasikos atlikimo scenoje, vis dėlto maestro yra ir ūkininkas.
Pirmojo Lietuvos restoranų gido „Meniu.lt“ įkūrėjas verslininkas Artūras Nečejauskas su žmona persikėlė į vienkiemį ir gyvena patys sau. Iš savo ūkyje užaugintų gėrybių savo originaliais ekologiškais padažais jie aprūpina ir kitus. Koks skirtumas, jų nuosavybė užima mažiau ar daugiau nei du hektarus? Negi įstatymu turime reguliuoti, kokią dalį pajamų jie gauna iš savo padažų?
Žurnalistė Aurelija Arlauskienė ir Danas Arlauskas ūkininkauja augindami levandas. Ponui Arlauskui krūmelių auginimas netrukdo būti Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentu.
Tai tik keli pavyzdžiai, kai aktyvūs žmonės realizuoja save ir profesionaliai, ir kartu ūkininkaudami. Jokie įstatymai neturėtų riboti jų noro išsikelti gyventi į provinciją ir prisidėti kuriant gerovę ne tik miestuose, kur visko užtenka, bet ir atokiau nuo traukos centrų.
Kitaip sakant, „sofos“ ūkininkai iš esmės užėmė terpę ten, kur jos nesukūrė valstybė, laiku nepasiūliusi populiaresnių būdų regionams gaivinti. Valstybė turėtų pasveikinti bet kurį pilietį, kuris vietoje didmiesčio vilionės pasirenka ne tokį madingą gyvenimą provincijoje.
Ko gero, šiuo metu pagrindinė valstybėje veikianti regionų skatinimo priemonė be finansavimo iš Europos Sąjungos fondų – tai nuo 2018 m. siūloma finansinė paskata pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms. Priemonės finansavimams iš biudžeto per ketverius metus išaugo nuo 2 mln. iki 24 mln. eurų sumos pernai, todėl ji akivaizdžiai pasiteisino. Vis dėlto skiriamas valstybinis krepšelis paskolų daliai padengti tėra lašas jūroje – šalies kredito įstaigos paskolų būstui įsigyti apie 3 kartus daugiau suteikia vos per vieną mėnesį.
Be to, subsidijų šeimoms už pirmąjį būstą procesą apkartina reguliavimo anomalijos. Pavyzdžiui, kaip paskelbė „Delfi“, viena pora Panevėžyje skubėjusi susituokti, sumokėjusi rankpinigius už būstą, galiausiai liko be subsidijos, nes praėjusiais kalendoriniais metais baigėsi priemonės pinigai – todėl neišdegė ne tik planas, bet ir sudegė sumokėti jų pinigai (tikėkimės, kad pora liko susituokusi).
Tai nemalonus pavyzdys, kai valstybė jaunoms šeimoms neužtikrina teisėtų lūkesčių ir diskredituoja patį paskatos būdą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dabar svarstys, ar tokia priemonė išvis atitinka paskirtį, anot įstatymo, – „nustatyti finansinės paskatos jaunoms šeimoms, įsigyjančioms pirmąjį būstą Lietuvos Respublikos regionuose, teikimo sąlygas, tvarką ir jos finansavimą“.
Teks atidžiai stebėti, kad ministerija nepažiūrėtų biurokratiškai ir neįvestų daugiau saugiklių, nes turėtume elgtis priešingai. Manau, paskatos apimtį reikėtų plėsti, tik padaryti ją dar tikslingesnę. Kaip taikliai pastebėjo būsto su sutuoktiniu Panevėžyje neįsigijusi moteris: „Svarstėme galimybę prisiskolinti pinigų iš giminaičių, iš visur, kur tik galima, kad neprarastume būsto.“ Deja, ketverius metus veikianti tvarka nesudaro galimybės pasiskolinti pinigų iš kitur, negu banko. Įvertinus kaip ant mielų kylančias paskolų palūkanų normas galima drąsiai teigti, kad ši valstybinė paskatos priemonė yra ne mažiau naudinga kredito įstaigoms, negu šeimoms.
Ateinančią Seimo pavasario sesiją siūlysiu liberalizuoti Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymą, kad valstybės paskata šeimoms būtų nuoširdesnė ir dosnesnė, o subsidijų dydžio kriterijai remtųsi ne tik vaikų skaičiumi, civiliniu statusu ar įsigyjamo nekilnojamojo turto verte – kur kas ryškesnis turėtų būti geografinis arba kitas konkretus ir nediskriminacinis kriterijus (dabartinis, geografijos nepaisantis modelis skatina kurtis kuo arčiau patraukliausių centrų – tai yra Vilniaus, Klaipėdos, Kauno regionuose bei Alytaus, Marijampolės, Panevėžio miestuose). Be to, paramą jaunos šeimos turėtų gauti ne pagal ministerinę eilę, o absoliučiai visos. Ir netgi tos, kurių statusas – civilinės sąjunga (kai pagaliau ateinantį pavasarį Seime toks, tikimės, bus įteisintas).
Praėjusi centro kairės valdžia, sukūrusi paramos šeimoms modelį ir regioninį kultūros puoselėjimo formatą, vis dėlto nepasiekė, kad gyventojai pageidautų ar juolab veržtųsi įsigyti nuosavybę ne vien gausiai išreklamuotuose priemiesčių kvartaluose.
Dabartinė dešiniųjų valdžia, paisydama programinių liberalų nuostatų, patobulino chaotišką didmiesčių plėtrą (drieką) turintį suvaldyti Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymą, fiskalinės drausmės taisykles savivaldybėms padarė liberalesnes, teisę tvarkytis valstybinėje žemėje perleido savivaldybėms.
Liberalesni valdymo, viešosios vadybos sprendimai neabejotinai pagyvins regionus ir suteiks savivaldybėms daugiau galimybių tvarkytis. Vis dėlto apmaudžiai trūksta madingo, patrauklaus ir geografiniu principu sumodeliuoto pasiūlymo patiems žmonėms. Tokio patrauklaus, kad niekam nė nekiltų pagunda naudotis ūkininko statuso landomis.
Manau, būtent finansinė paskata pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms galėtų tapti pagrindine priemone dar aktyviau grąžinant jaunimą į regionus. Kiti metai parodys, ar Seime kartu su ministerija surasime receptą, kaip paskatą patobulinti.
Tikiuosi, tai padarysime anksčiau, negu Sveikatos apsaugos ministerija, susiruošusi gydytojų apkrovos iššūkius didmiesčiuose spręsti dar vienais ribojimais.
Miestų patiriami iššūkiai, kuriuos bandome spręsti žmonių (ūkininkų, jaunų šeimų, ligonių) pasirinkimų sąskaita – ne tik Lietuvai būdingas valdymo klystkelis. Valstybė turėtų dažniau statyti ne klaidaus reguliavimo bastėjas, o remti racionalius ir regionams naudingus individų pasirinkimus. Remti taip, kaip regionus remia Portugalija, kuri dirbančiam atvykėliui iš įvairių planetos kraštų sumokės apie 5 tūkst. eurų su vienu įsipareigojimu – jis turi sutikti bent vienus metus gyventi kaime. Kaip, pavyzdžiui, daro Airija, kur 400 apleistų provincijos kino teatrų ir savivaldybės pastatų bus paversti bendro darbo erdvėmis. Arba Japonija, kur valstybė pasiūlys milijoną jenų (apie 7,3 tūkst. eurų) už kiekvieną vaiką toms šeimoms, kurios apsispręs iš Tokijo persikraustyti į rečiau apgyvendintas vietoves.
Lietuvos regionas regionui nelygus, todėl paramą reikia kurti ypač gerai apgalvotą. Pavyzdžiui, Neringos savivaldybėje jokia vidutines pajamas gaunanti šeima neras sau būsto už prieinamą kainą ir juolab neatitiks valstybės nustatytų kriterijų (nors Neringai irgi nepakenktų privilioti jaunų šeimų ir daugiau vaikų, net jei turto kainos ten neatitinka jokių vidurkių, ar ne?)
Šiuo metu atokiojoje Nidoje už 65 kv. m ploto butą pardavėjas prašo 414 tūkst. eurų. Tuo metu atokiojoje Karklinės gyvenvietėje, 80 km nuo Vilniaus, išlaikyta, renovuota, autentiška 63 kv. m ploto sodyba (tiesa, be patogumų) pirkėjui kainuotų 18 tūkst. eurų – tai yra daugmaž vilniečio metinį vidutinį atlyginimą neto.
Tokie yra Lietuvos kontrastai, kuriuos sukūrė sovietų kolektyvizacija, girtuoklystė, masinė emigracija po nepriklausomybės. Istoriškai susikūrusius skirtumus sumažinti pavyks pasinaudojant visomis šiuolaikinės ekonomikos ir nuotolinio darbo suteikiamomis galimybėmis, racionaliomis bei ypač taikliomis valstybės paskatomis.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.