Viskas prasidėjo nuo „keršto“ Gabrieliui Landsbergiui, nepaskiriant Vyriausybės teikiamos ambasadoriaus į Lenkiją kandidatūros. Matyt, tikėtasi, kad tokią Prezidento kovą visuomenė vertins palankiai, bet taip nenutiko. Tad dar papildomai „atsikeršyta“ nepakviečiant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro į susitikimą su Ukrainos Prezidentu, kuriame dalyvavo ir Ukrainos užsienio reikalų ministras.
O visos šitos „keršto“ epopėjos neabejotina viršūnė buvo atkaklus aiškinimas, kad tai – ne „kerštas“, o tik šventa kova su „valstybininkais“. Įsimintiniausias šio epizodo momentas – Prezidento asmeninis viešas aiškinimas, kad jo išgarsėjęs „respublikinis“ patarėjas, pasirodo, yra atlikęs specialų tyrimą ir nustatęs tai, kad „valstybininkai“ tikrai „atrieda, atidunda“.
Būtų galima į visai tai žiūrėti su ironiška šypsena, jeigu tai nebūtų susiję su Respublikos Prezidentu. Deja, tenka liūdnai konstatuoti, kad tokiais veiksmais yra išbarstomi paskutiniai pagarbos likučiai ne tik Prezidento asmeniui, bet ir pačiai Prezidento institucijai. Galime kiek norime raginti vienas kitą „gerbti Prezidento instituciją“, bet pagarba institucijai yra nusipelnoma paties Prezidento veikla, o ne tuo, kad Prezidento institucija yra įrašyta į Konstituciją. Ir verta įsidėmėti, kad pagarba pačiam Prezidentui ar kitam politikui gali reikšmingai skirtis nuo jo populiarumo. Galima būti pakankamai populiariam, kaip Petras Gražulis ar Remigijus Žemaitaitis, bet tai nereiškia, kad jų veikla nusipelno kokios nors pagarbos.
Valstybė ir visuomenė daug laimi, kai jos lyderiai ir prezidentai yra ir populiarūs, ir savo veikla nusipelnę pagarbos. Prezidentas jau ilgą laiką elgiasi priešingai: kartais atrodo, jog sąmoningai stengiasi, kad pagarbos kriterijai jam nebebūtų taikomi. Deja, turiu prisipažinti, kad po paskutinės Rūtos Janutienės laidos, kurioje šalia Celofano sudalyvavo ir buvęs Premjeras Saulius Skvernelis, uždaviau sau klausimą: ar labai nustebčiau pamatęs, kad tokioje laidoje dalyvauja ir G. Nausėda? Tokių klausimų man nekyla dėl Vytauto Landsbergio, Valdo Adamkaus ar Dalios Grybauskaitės. Štai ir visas skirtumas. Jis vadinasi – pagarba. Jos reikia nusipelnyti. Sunkiu darbu. Ir jos nenusipirksi kaip kokio nors menko viešųjų ryšių blizgučio, kuris gali būti ir pakankamai populiarus.
Kodėl Prezidentui gaunasi tik tokia trajektorija?
Matau tik du logiškus paaiškinimus: arba tai lemia asmeninės psichologinės ir profesinės savybės, arba tai yra pasirinkta rinkimų kampanijos taktika. Gali būti, kad asmeninės savybės lemia ir rinkimų kampanijos taktikos pasirinkimą.
Asmeninių savybių aptarimą geriausia yra pradėti nuo klausimo: o ką įsimintino Prezidentui pavyko nuveikti per besibaigiančią kadenciją? Kokius didelius darbus ar pasiekimus galima būtų iš tikrųjų priskirti jo nuopelnams, atsiribojant nuo jo paties bandymų paaiškinti, kad viskas, kas gero ir svarbaus įvyko Lietuvoje, įvyko tik jo dėka?
Deja, turiu prisipažinti, kad man pačiam nieko rimto nepavyksta įvardyti. Be abejo, aš nesu objektyvus vertintojas, bet tikrai negaliu nieko įvardyti nei Lietuvos vidaus, nei užsienio politikoje, kur galėčiau sakyti – „Prezidentui tai pavyko ir tai liks istorijoje“. Žinau, ką pavyko nuveikti Vyriausybei ar Seimui, bet to negaliu pasakyti apie Prezidentą.
Prezidento bandymai aiškinti, kad jis daug padarė „gerovės valstybei“, nes tokius žodžius kartas nuo karto pavartodavo, yra tiesiog „musės, tupinčios tarp ariančio jaučio ragų“, reiškinys, kurį esu šiek tiek anksčiau aptaręs. Tas pats būtų, jei aš asmeniškai imčiau aiškinti, kad Lietuvos ekonomika per pastarąjį dešimtmetį sparčiai augo vien tik todėl, kad aš dar 2010 metais prognozavau ir daug apie tai kalbėjau, jog Lietuvos ekonomika iki 2030 metų savo išsivystymu pasivys Europos Sąjungos vidurkį. Tas jau beveik įvyko, bet tikrai ne todėl, kad aš apie tai kalbėjau.
Net ir graži NATO šventė Vilniuje (kurią Prezidentas mėgsta priskirti prie savo nuopelnų) tarptautinėje bendruomenėje jau dabar yra įvardijama kaip geopolitiškai nesėkmingas (dėl Ukrainos) NATO Summittas. Panašiai, kaip 2008 metų NATO Summittas Bukarešte.
Kodėl neįmanoma įvardyti reikšmingų Prezidento darbų? Todėl, kad tokiems darbams reikia reikšmingos asmenybės. Deja, nuo pat kadencijos pradžios prognozavau, kad susidursime su ta problema, kad Prezidentui nepavyks tapti reikšmingam. Ir kad tai taps ne tik Prezidento asmenine problema, bet ir visos valstybės problema. Nes kai turiniu nepavyksta tapti reikšmingam, tada apima noras dirbtinai susireikšminti. Tipiškos psichologinio nevisavertiškumo komplekso pasekmės – narciziškumas ir dirbtinis ieškojimas konfliktų, kad bent jau taip savo vidinei satisfakcijai būtų galima kompensuoti veiklos reikšmingumo trūkumą. Ir gebėjimo nusipelnyti pagarbos trūkumą.
Konfliktų paieška pavirsta ir paprasčiausia nepagarba kitiems, o tai kartais pasiekia ir tokį nesąžinigumo bei negarbingumo kitų atžvilgiu lygį, kurį darosi nemalonu stebėti. To aukomis pastarosiomis dienomis tapo ir pagarbos savo profesionaliu darbu nusipelnę Lietuvos diplomatai.
Visa tai rašau ne todėl, kad man patiktų kritiškai vertinti Prezidento veiklą ar jo asmenybę. Turiu pakankamai daug kitų svarbių užsiėmimų. Kartais pats save bandau paguosti sakydamas, kad ir su tokiu Prezidentu baigiame pragyventi penkerius metus. Ir nieko – valstybė atlaikė, nesugriuvo. Karo nebuvo, tai ir didesnių bėdų valstybės gyvenime išvengėme. Bet po to pats sau primenu, kad šių metų gegužę rinksime Prezidentą ne vienai dienai ir ne vieniems metams, o visai penkerių metų kadencijai. O per ateinančius penkerius metus gali būti visko. Gali tekti ir Tėvynę ginti.
Ir tada pats savęs paklausiu: ar tikrai bus gerai, jeigu tokios grėsmės atveju Lietuva turės tokį Prezidentą, kokį dabar turime, o kartu ir tokį Vyriausiąjį valstybės ginkluotųjų pajėgų vadą? Verta prisiminti, kad pagal Konstituciją Prezidentas „ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.“
Taigi Lietuvos Respublikos Prezidentas turi išimtinai asmeninę pareigą ir atsakomybę priimti svarbiausius, egzistencinius Tautos likimui sprendimus. Norėčiau, kad tokios grėsmės atveju Lietuva turėtų Prezidentą, tikrai vertą ir nusipelniusį pagarbos. Ir savo asmenybe, ir savo darbais.
Ir man mažiausiai svarbu, kiek būsimasis Prezidentas šiandien yra populiarus, nes ne „viskas yra auksas, kas auksu blizga“. Menkumas taip pat gali blizgėti.