Kaip sakoma, „tai ir reikėjo įrodyti“: ekstremali padėtis prie šios valdžios nebus atšaukta.
Kyla klausimas – kodėl šiai valdžiai taip reikia ekstremalios padėties?
Jau ne vieną kartą rašiau, kad ši valdžia „ekstremalios padėties“ neatšauks iki pat rinkimų, ir ne todėl, kad yra kokių nors realių grėsmių ar pavojų, o tiesiog todėl, kad yra nutarusi, jog jai ekstremali padėtis leidžia dalinti milijardus į kairę ir į dešinę savo pačios sprendimais, nesilaikant konstitucinių biudžeto sudarymo ir keitimo normų, neprašant Seimo pritarimo, pabėgant nuo biudžetui privalomų Lietuvos Banko, Valstybės Kontrolės ar Europos Komisijos išvadų.
Dalinti vienašaliais sprendimais milijardus yra toks malonumas, kad valdžia, jei galėtų, tai mus amžinai laikytų ekstremalioje padėtyje.
Toks milijardų dalijimas šios pandemijos metu vienašališkais Vyriausybės sprendimais nuo pat pradžių yra neteisėtas (tai šiame tekste pagrįsiu aiškiais argumentais), tačiau, atšaukus ekstremalią padėtį dar iki rinkimų, net ir šiai valdžiai nebeliks kaip paaiškinti, kodėl Vyriausybė rugpjūčio ar rugsėjo mėnesiais skiria pinigus tam, kad pensininkams ar „vaikučiams“ būtų išmokėti „ekstremalūs“ priešrinkiminiai priedai.
Pavarčius Vyriausybės priimtus sprendimus (pvz., čia), kurie buvo „štampuojami“ nuo pat ekstremalios padėties įvedimo pradžios, nesunku įsitikinti, kad Vyriausybė tokiais ne biudžetiniais sprendimais yra paskirsčiusi daugiau nei 1.6 mlrd. eurų valstybės pasiskolintų lėšų, kurių didžioji dalis (per 90 proc.) atiteko įvairiems ekonominiams/socialiniams projektams. Didelės dalies tokių projektų ryšys su karantinu ar ekstremalia padėtimi yra mažų mažiausiai abejotinas arba vertas rimtų diskusijų (pvz., šimtamilijoninės lėšos kelių tiesimui, mokyklų renovavimui, žemės ūkiui ir pan.).
Tokių diskusijų nebuvo, nes Vyriausybė nusprendė, kad ji lėšas gali skirstyti be diskusijų. Ir be jokių taisyklių, tiesiog pagal principą: duodame kam norime ir neklauskite, kodėl duodame tiems, o ne kitiems. Vyriausybės atsakymas į klausimą „kodėl?“ yra vienas ir vienintelis – „todėl!“.
Į šią 1.6 mlrd. eurų sumą dar nėra įtrauktos milijardinės lėšos, kurias Vyriausybė numato išdalinti šiek tiek vėliau, artėjant rinkimų datai (200 eurų išmoka pensininkams, įvairios išmokos vaikams), nėra įtrauktos ir papildomos lėšos ar lengvatos, kurias siūlo Prezidentas.
Ar tokios milijardų dalybos, nesilaikant ne tik biudžeto principų, bet ir elementarių ekstremalios padėties valdymo taisyklių, nėra panašios į valstybės turto iššvaistymą, ar tai nėra panašu į šiurkštų „viešojo intereso“ pažeidimą, turėtų atsakyti prokurorai.
Tačiau ir be prokurorų akivaizdu, kad per pandemiją nuo demokratinės ir teisinės valstybės spėjome žengti daug žingsnių „komendantų“, „komisarų“ ir visokių „operacijų vadovų“ valstybės link, kur ne tik žmogaus teisės yra suvaržomos nekonstituciniu būdu, bet ir valstybės pasiskolintais milijardais yra taškomasi, paminant esminius demokratijos principus.
Verta atsiminti, kad šiuolaikinės demokratijos užuomazgos viduramžiais atsirado tada, kai karaliai nutarė iš bajorų ir kitų turtingesniųjų į valstybės iždą pradėti rinkti mokesčius. Pastarieji sutiko mokėti tokius mokesčius tik tada, kai karaliai suteikė jiems teisę rinktis į parlamentą ir ten spręsti, kokio dydžio mokesčius jie sutinka mokėti ir kam surinkti pinigai turės būti panaudoti. Nuo tų laikų atsirado šiuolaikinės demokratijos ir valstybės finansų tvarkymo konstitucinės taisyklės: nė vienas euras valstybėje negali būti išleistas, jeigu tam nepritarė parlamentas.
Todėl milijardų dalinimo teisėtumo klausimas yra ne mažiau svarbus nei jų padalinimo tikslingumo klausimas. Tikslingumo klausimo: ar pasiskolinti milijardai yra tikslingai ir produktyviai panaudoti, ar toms, ar ne toms grupėms padalinti, šiame tekste nenagrinėsiu. Tai palieku ateičiai.
Tačiau šiame tekste noriu parodyti, kad iki šiol milijardai yra dalijami visiškai neteisėtai. Nesilaikant ne tik biudžeto taisyklių, bet net elementarių taisyklių, skirtų ekstremalioms padėtims. Šiandien, mano įsitikinimu, tai yra kritiškai svarbus klausimas: jeigu iki šiol kartais pro pirštus buvo žiūrima į kokius nors nukrypimus nuo teisinės ir demokratinės valstybės principų tais klausimais, kuriuos laikydavome „gyvenimo smulkmenomis“, tai toks žiūrėjimas pro pirštus atvedė iki to, kad jau skirstant milijardus yra akivaizdžiai nebesilaikoma esminių teisinės ir demokratinės valstybės principų.
Kodėl esu įsitikinęs, kad Vyriausybės veiksmai skirstant milijardus yra neteisėti?
Todėl, kad Vyriausybė savo nutarimuose, kuriais dalina milijardus, nurodo tik du-tris teisinius pagrindimus: svarbiausias yra tai, kad Vyriausybė įvedė ekstremalią padėtį; antras argumentas – kad 2020 metų valstybės biudžeto įstatymo 13 straipsnis nustato, jog Vyriausybė ir finansų ministras savo sprendimais gali skirti valstybės pasiskolintas lėšas finansuoti „išlaidoms, susijusioms su ekstremaliųjų situacijų likvidavimu, jų padarinių šalinimu ir padarytų nuostolių padengimu iš dalies, kai nepakanka valstybės rezervo ir Vyriausybės rezervo lėšų, apmokėti;“ ir trečias argumentas – nuoroda į Vyriausybės parengtą „Ekonomikos skatinimo ir koronaviruso (COVID-19) plitimo sukeltų pasekmių mažinimo priemonių planą“.
Su tuo faktu, kad yra paskelbta ekstremali padėtis – negali ginčytis, viskas aišku; su Vyriausybės parengtu „Ekonomikos skatinimo planu“ – ne viskas aišku, nes pati Vyriausybė skelbia, kad jis yra apsvarstytas tik Vyriausybės pasitarime ir nėra patvirtintas oficialiame Vyriausybės posėdyje, kitaip sakant, jis nėra tapęs oficialiu valstybės teisės aktu ir nėra įgijęs teisinės galios.
Tuo tarpu Vyriausybės pastangos savo veiksmus pagrįsti biudžeto įstatymo nuostata dėl ekstremalios padėties reikalų finansavimo reikalauja šiek tiek detalesnio aptarimo. Pirma, tokia nuostata į biudžeto įstatymą buvo įrašyta tik tam, kad būtų galima be trukdžių finansuoti tokių ekstremalių situacijų reikalus, kurie yra apibrėžti vietos ir laiko požiūriu: pvz., Gedimino kalno griūtis ar padangų gaisras Alytuje, ir ši nuostata niekaip nėra susijusi su neribotu milijardų skirstymu (mano įsitikinimu, pats šios nuostatos taikymas milijardų dalybai yra nekonstitucinis). Antra, net jei traktuotume, kad ši nuostata leidžia Vyriausybei pačiai dalinti dideles pinigų sumas esant ekstremaliai padėčiai, tai, kam ir kokias lėšas Vyriausybė gali skirti ekstremalios padėties metu, nustato specialus įstatymas, apibrėžiantis visus ekstremalios padėties įvedimo, valdymo ir finansavimo reikalus. Ir tik pagal šiame įstatyme nustatytą tvarką suskaičiavus visas ekstremaliai padėčiai reikalingas išlaidas, jas galima finansuoti valstybės lėšomis.
Toks įstatymas, skirtas ekstremalios padėties aprašymui, yra Lietuvos Respublikos Civilinės saugos įstatymas, kuris apibrėžia visus reikalus, susijusius su ekstremalios padėties įvedimu, valdymu ar finansavimu. Šis įstatymas numato ir tokius dalykus, kaip atlyginimą žalos, kuri atsiranda gyventojams, ūkio subjektams ar kitoms įstaigoms dėl sprendimų, susijusių su ekstremalios padėties įgyvendinimu (31 straipsnio 3 dalis), taip pat nustato, kad ekstremalios situacijos atveju gali būti suteikiama valstybės parama gyventojams, ūkio subjektams, kitoms įstaigoms, kurie dėl ekstremalios situacijos patyrė žalą (32 straipsnis). Abiejuose įstatymo straipsniuose yra nurodyta, kad tiek žala, patirta ekstremalios padėties metu, yra atlyginama, tiek ir parama suteikiama Vyriausybės nustatyta tvarka.
Iškyla natūralus klausimas – ar įstatyme numatyta „Vyriausybės nustatyta tvarka“ buvo patvirtinta ir ar jos buvo laikomasi šiomis dienomis Vyriausybei skirstant valstybės pasiskolintus milijardus?
Į pirmąją klausimo dalį atsakymas yra aiškus – taip, tokia tvarka specialiu Vyriausybės nutarimu buvo nustatyta dar 2010 metais. Į antrąją klausimo dalį atsakymas taip pat aiškus – ne, Vyriausybė šios ekstremalios padėties metu, dalindama milijardus, nesilaikė nei Civilinės apsaugos įstatymo, nei Vyriausybės patvirtintos žalos atlyginimo ar paramos suteikimo tvarkos.
Šioje tvarkoje numatytos detalios taisyklės, kaip ekstremalios padėties metu turi būti pildomos paraiškos žalos atlyginimui ar paramos gavimui, kaip jos turi būti vertinamos ir kaip po to skiriamos lėšos. Numatyta net tai, kad nepagrįstai skirtos lėšos turi būti išieškomos.
Vyriausybė šios tvarkos nesilaikė. Jos taip pat nepakeitė. Jokios kitos tvarkos, kuri apibrėžtų šios ekstremalios padėties (karantino) sukeltos žalos, paramos ar pasekmių likvidavimo finansavimą, taip pat nenustatė.
Taigi akivaizdu, kad Vyriausybė milijardus skirstė neteisėtai, netgi nesilaikydama pačios Vyriausybės nustatytos tvarkos.
Tikrai neteigiu, kad tie milijardai neturėjo pasiekti ūkio subjektų ar atskirų dėl karantino nukentėjusių visuomenės grupių. Lėšų paskyrimo tikslingumo yra atskiras ir labai svarbus klausimas, kurį reikėjo vakar, reikia šiandien ir reikės rytoj diskutuoti žymiai plačiau, giliau ir karščiau, nei tai buvo daroma iki šiol. Ir tokiuose ginčuose galutinį sprendimą bei atsakomybę už sprendimo tikslingumą visada prisiima demokratinė dauguma.
Bet net ir geriausi tikslai negali pateisinti neteisėtų veiksmų. „Tikslas negali pateisinti priemonių“ – tą Vakarų civilizacija jau seniai suprato, nes pasirenkant tokį „palengvintą“ kelią link „gero tikslo“, nuo „operacijų vadovo“ valdymo labai greitai ateinama iki „dučės“ ar „fiurerio“ valdymo.
Tuos pačius milijardus Vyriausybė galėjo skirstyti laikydamasi biudžeto konstitucinės tvarkos ir šiandien kalbėtume tik apie tai, ar protinga yra šios krizės metu taip beatodairiškai didinti valstybės skolą. Bet tai būtų kalba apie valdžios ekonominės ir fiskalinės politikos ypatumus, o ne apie tai, ar valdžia nėra sulaužiusi esminių teisinės ir demokratinės valstybės principų.
Jeigu nenorime amžinai gyventi ekstremalios padėties sąlygomis, kai pradžioje valstybės biudžetas nebeteks prasmės, o vėliau ir visa Konstitucija liks tik tuščiu popieriumi, jau šiandien turime stabdyti neteisėtas milijardų dalybas. Tai jau nebėra smulkmenos, į kurias būtų galima nekreipti dėmesio.