Tebesitęsiančio Rusijos karo prieš Ukrainą kiekviena diena yra nauja kruvinos tragedijos diena. Karas tęsiasi jau treti metai. Vakarų visuomenėse jaučiamas nusivylimas – kodėl negalime pasiekti greitų pergalių? Pasigirsta balsai, kad Ukrainos karinė pergalė išvaduojant okupuotas teritorijas nebegali būti vertinama kaip reali galimybė užbaigti karą artimiausiu metu. Ir todėl diskusijos dėl ugnies nutraukimo, dėl galimų taikos susitarimų su Putinu įgauna vis didesnį pagreitį. Kai kam atrodo, kad jei negalime pasiekti greitos Ukrainos pergalės, tai reikia siekti greitos taikos, net ir Putino sąlygomis. JAV Prezidento D.Trumpo išpopuliarintas rinkiminis pažadas užbaigti karą per 24 valandas šias diskusijas dar labiau užkaitina.
Šalia tikro tragiško karo Ukrainos frontuose vyksta ir globalus psichologinis percepcijų (nuo anglų kalbos žodžio perception, – lietuviškai: nuovoka, suvokimas, percepcija) karas. Tai yra, vyksta ir hibridinis propagandinis naratyvų karas dėl to, kaip pasaulyje turi būti suvokiamas šis karas ir jo eiga: Putinas deda dideles pastangas siekdamas skleisti naratyvą, kad Ukraina pralaimi, kad Ukraina kariauja beviltišką karą ir vis tiek bus priversta nusileisti, kad Rusijos yra neįmanoma įveikti, kad Ukrainai bet kokia taika yra geriau nei beviltiškas karas, ir t.t., ir t.t.
Toks percepcijų karas paveikia ir kai kuriuos Vakarų lyderius, kurie taip pat ima kartoti tokius pačius naratyvus. Taip formuojasi pavojingas naratyvas, kad Ukraina su visa Vakarų parama, šiame kare yra silpnoji pusė, nors jungtiniai Vakarai ekonomiškai yra 25 kartus stipresni nei Rusija (2023 metais Rusijos BVP – 2 trln. JAV dolerių; ES ir JAV bendras BVP – 45,7 trln. JAV dolerių).
Toks įsivyraujantis „Vakarų silpnumo“ naratyvas yra viena iš didžiausių grėsmių pačių Vakarų saugumui, nes tai tik kuria pagundas ne tik Rusijai, bet ir Šiaurės Korėjai, Iranui, ir net Kinijai tik didinti savo agresyvumą.
Todėl Vakarai turi rūpintis ne tik materialiniais savo gynybos pagrindais ir ne tik tuo, kaip plėtoti konkrečius savo gynybos pajėgumus, bet ir kaip laimėti ar bent jau nepralaimėti šiandieniniame percepcijų ar naratyvų kare.
Taika Europos žemyne, įskaitant ir Ukrainą, yra natūralus Europos Sąjungos, jos institucijų ir daugumos jos piliečių siekis. Dar labiau taikos reikia pačiai Ukrainai. Klausimas yra tik vienas – kaip tokios taikos ir kokio turinio taikos bus siekiama?
Suprantama, kad teoriškai taika (ar karo pabaiga) Ukrainoje gali būti pasiekta dviem būdais – priverčiant Ukrainą pasiduoti, neduodant jai pakankamai ginklų; arba priešingai – priverčiant Putiną suprasti, kad jis nieko nepasieks, kad jis kariauja beviltišką karą, ir todėl jam teks atsitraukti iš Ukrainos. Tokiam Putino supratimui atsirasti šiandien reikia vieno – akivaizdžių įrodymų, jog Vakarai nepavargs remti Ukrainos.
Pirmasis kelias link karo pabaigos būtų Putino pergalė ir Europai yra visiškai nepriimtinas, nes tai būtų pakankamai tikslus 1938-ųjų metų „Miuncheno suokalbio“ pakartojimas, kai Vakarų lyderiai, siekdami tariamos taikos su Hitleriu, privertė pasiruošusią su ginklu gintis Čekoslovakiją sutikti su tuo, kad Hitleris okupuos dalį jos teritorijos. Tai galų gale atvedė prie II-ojo Pasaulinio karo visame Europos žemyne.
Antrasis kelias yra Ukrainos ir Vakarų pergalės kelias, tačiau jo įgyvendinimui reikia naujų ir ryžtingų Ukrainos rėmimo pastangų visuose Vakaruose, ir ypač Europos Sąjungoje. Ir tokios pastangos turi būti paremtos aiškia strategija.
Šiandien tebesitęsiantis kruvinas karas vyksta tokiomis aplinkybėmis, kai demokratiniuose Vakaruose galimai bręsta nemaži pokyčiai: naujoji JAV administracija žada labai greitai sustabdyti karą Ukrainoje, galbūt tiesiog priverčiant užšaldyti dabartinę fronto situaciją; kaip skelbia JAV ekspertai, tam gali būti pasitelkti ir JAV paramos Ukrainai instrumentai, viešai ir neviešai perspėjant Ukrainą, kad tokia parama gali būti sustabdyta, jeigu Ukraina nesutiks su naujos JAV administracijos planais.
Tuo tarpu naujoji Europos Komisija skelbia jog imsis reikšmingų iniciatyvų stiprinti Europos Sąjungos gynybinius pajėgumus ir kurti Europos Gynybos Sąjungą: pirmą kartą savo istorijoje, Europos Sąjungos Komisijos vadovybė naujiems Komisarams įteiktuose jų Misijos Laiškuose atvirai teigia, jog Europos Sąjunga turi būti pasirengusi patiems ekstremaliausiems kariniams išmėginimams („most extreme military contingencies“), kitaip sakant, potencialiai karinei agresijai prieš kurią nors ES šalį narę. Be abejo, turima omenyje visų pirma Rusijos agresija. O tokios agresijos tikimybė yra labai tampriai susijusi su karo Ukrainoje eiga.
Nuo karo pradžios prabėgus beveik trejiems metams akivaizdu, kad Rusija yra sukūrusi didelės apimties „karo ekonomiką“ ir masiškai gamina ginklus karui, o Ukrainos karo frontuose Rusijos kariuomenė (kartu su Šiaurės Korėjos kariais) efektyviai mokosi kariauti modernų karą. Šiandien Europos Sąjungos ir NATO žvalgybos perspėja, kad Rusija gali būti pasirengusi agresijai prieš kurią nors Europos Sąjungos šalį dar iki 2030 metų.
Jeigu Europos Sąjunga sudarys galimybę Putinui įsitikinti, kad Vakarai tikrai yra silpni ir nesugeba padėti Ukrainai apsiginti, jeigu Ukraina bus priversta pasirašyti taikos „pagal Putiną“ sąlygas, akivaizdu, kad tikimybė, jog Rusija susigundys pradėti agresiją prieš kurią ES šalį gali labai stipriai išaugti. Taip „pagal Putiną“ užbaigus karą Ukrainoje, Rusija savo agresiją prieš ES gali pradėti žymiai anksčiau nei 2030 metais.
Tuo tarpu jeigu bendromis Ukrainos ir Vakarų pastangomis Rusija bus priversta užbaigti karą Kremliui nepalankiomis sąlygomis, tokiu atveju ir Putino šiandieniniai planai kitu agresijos taikiniu pasirinkti kurią nors ES šalį gali būti negrįžtamai sugriauti.
Taigi Rusijos agresijos prieš ES ar NATO tikimybė, jos mastas ir jos tikėtina data vienareikšmiškai priklauso nuo vieno faktoriaus: nuo Rusijos karo prieš Ukrainą eigos. O tai reiškia – nuo Vakarų paramos Ukrainai lygio.
Todėl Europos Sąjunga, siekdama išvengti Rusijos potencialios agresijos, privalo turėti aiškią strategiją, kokių konkrečių tikslų siekia Europos Sąjunga, savo ištekliais remdama Ukrainos gynybinį potencialą, nes nebeužtenka pasakyti, kad remsime tiek, kiek reikės. Nors iki šiol Europos Sąjungos bendra parama Ukrainai (ne vien tik karinė) savo apimtimi buvo didesnė nei ta, kurią Ukrainai iki šiol suteikė JAV, tačiau kaip nesenai teigė naujasis NATO Generalinis Sekretorius Mark Rutte: „Ligšiolinė mūsų parama Ukrainai leido jai tęsti kovą. Bet mes turime padaryti žymiai daugiau tam, kad pakeistume konflikto trajektoriją“. („So far, our support has kept Ukraine in the fight. But we need to do much more in order to shift the conflict’s trajectory“)
Europos Sąjunga turi visų pirma apsispręsti, kokios tolesnės konflikto (Rusijos karo prieš Ukrainą) trajektorijos ji pati sieks tam, kad Rusijos karinės agresijos tikimybė būtų reikšmingai sumažinta, o ne padidinta. Tam ES turi sutarti dėl pačios ES įgyvendinamos, tikslingos „Ukrainos strategijos“ ir turi pati surasti reikalingus išteklius tokios strategijos įgyvendinimui. Parengus tokią strategiją, ateitų laikas tartis ir su transatlantiniais partneriais dėl bendrų veiksmų jos įgyvendinimui. Tai leistų ir pačiai Europos Sąjungai būti pasiruošus imtis įgyvendinti tokią strategiją, jeigu nebūtų rasta sutarimo su partneriais.
Kokios „Ukrainos strategijos“ reikia Europos Sąjungai, kalbant apie karinę paramą Ukrainai?
Atsakymas yra paprastas – reikia tokios strategijos, kuri šiandien parodytų Putinui, kad Europos Sąjunga yra stipri ir pasirengusi atremti bet kokias Putino agresijas. Tokie Europos Sąjungos įrodymai turi prasidėti nuo Europos Sąjungos didėjančios paramos Ukrainai ir baigtis pačios Europos Sąjungos pakankamų gynybinių pajėgumų radikaliu stiprinimu.
Putino agresyvumą eskaluoja jo matomi mūsų, Vakarų, silpnumo įrodymai, o ne mūsų stiprumo ir pasirengimo apsiginti įrodymai. Putinui turi būti parodyta, kad jo agresija tiek prieš Ukrainą, tiek ir prieš Europos Sąjungą neatneš nei jam pačiam nei Rusijai jokių pergalių ir jokios sėkmės.
Kol kas Putinui vis dar atrodo, kad jis gali pasiekti Ukrainoje karinę pergalę, kad gali pralaužti Ukrainos gynybos frontą, kad gali sulaukti to momento, kai Vakarai pavargs remti Ukrainą. Putinas šiandieninę situaciją Ukrainos frontuose vertina kaip Vakarų silpnumo įrodymus.
Tokius lūkesčius Putinui sukelia tai, kad ligšiolinė Vakarų parama Ukrainai ne tik kad savo apimtimi nebuvo pakankama, bet ir pati suteikiama parama atrodė kaip stokojanti aiškios strategijos, neturinti aiškių tikslų ir ilgalaikių planų. Visa tai ir sudaro galimybes Putinui galvoti ir tikėtis, kad tokios Vakarų paramos srautai netrukus išseks.
Norint pakeisti tokį įspūdį ir reikia „Ukrainos Strategijos“. Ne tik tam, kad Ukrainai būtų garantuota didesnė ir efektyvesnė Vakarų karinė parama, bet ir tam, kad Putinas pradėtų pagaliau suprasti, kad jokių pergalių jam pasiekti nepavyks.
Tokia „Ukrainos strategija“ turi būti sudėtine dalimi „Europos Gynybos“ strategijos, kuriai bus skirtas ir naujos Europos Komisijos per pirmą šimtą dienų rengiamas strateginis dokumentas, skirtas Europos gynybai („White Paper on European Defence“). Europos Gynybos strategija turi numatyti visas Europos Sąjungos dispozicijoje esančias priemones (industrines, ekonomines, finansines, teisines), kurios padėtų Europos Sąjungos šalims sukaupti būtinus gynybos išteklius, reikalingus tam, kad būtų pasirengta atremti bet kokią potencialią Rusijos agresiją. O taip pat ir tam, kad Ukrainai būtų suteikta reikalinga karinė parama. Tokia Europos Gynybos strategija taip pat yra reikalinga ir tam, kad Putinas jau šiandien suprastų, kad jo svajonės testuoti ES ar NATO, užpuolant kurią nors šių organizacijų narę, yra bergždžios – ES kartu su NATO apsigins.
Platesnę Europos Gynybos strategiją bus galima aptarti vėliau. Šis tekstas yra visų pirma skirtas išsamesniam „Ukrainos strategijos“ aptarimui. Tiek „Ukrainos strategija“, tiek ir platesė „Europos Gynybos“ strategija turi būti vertinamos kaip sudėtinės dalys to, ką buvęs Suomijos Prezidentas S. Niinisto savo nesenai paskelbtoje ataskaitoje įvardijo kaip ES Pasirengimo strategija, kurią, anot autoriaus, Europos Sąjungai yra būtina artimiausiu metu parengti ir pradėti įgyvendinti.
„Ukrainos strategija“ turi remtis aiškiu supratimu, kad ligšiolinė Europos karinė parama Ukrainai rėmėsi atskirų ES šalių narių individualiomis pastangomis, kurias kiek įmanoma koordinavo vadinamasis Ramšteino formatas. Tokiu būdu buvo pasiekta nemažai, tačiau ateina metas, kai, neatsisakant veikiančio Ramšteino formato, paramos Ukrainai organizavimas nuo koordinuojamų savanoriškų pastangų turi palaipsniui pereiti prie vis geriau suplanuoto ir labiau strategiško kolektyvinio veikimo. Toks ir būtų skiriamasis „Ukrainos strategijos“ bruožas – kolektyvinė ES pastanga stiprinti Ukrainos gynybą, o tuo pačiu ir visos Europos gynybą.
„Ukrainos strategija“ neturi būti labai sudėtinga: ji turi tiesiog numatyti, kokios apimties ginkluotė, kur pagaminta ir kaip finansuojama bus suteikiama Ukrainai per artimiausius kelerius metus.
Europos Sąjungai „Ukrainos strategija“ neatidėliotinai yra reikalinga ir tam, kad ES artimiausiu metu būtų tinkamai pasirengusi dialogui ir diskusijoms tiek su naująja JAV administracija, tiek ir su Ukraina. Kolektyvinių Vakarų politiniai prioritetai ir ES parama Ukrainai negali priklausyti vien tik nuo pokyčių Jungtinių Valstijų administracijoje ir jų strateginiuose prioritetuose.
„Ukrainos strategija“ gali būti rengiama įvairiai: ji gali būti platesnė ir detalesnė, orientuota į ilgalaikius bendresnius tikslus; tačiau pradiniame etape ji gali būti ir siauresnė bei nukreipta į konkrečiai apibrėžtų karinės paramos tikslų įgyvendinimą.
Pavyzdžiui, ji galėtų būti skirta tam, kad ES prisiimtų konkrečią atsakomybę finansuoti gamybą ir tiekimą tokios karinės technikos, kuri yra reikalinga rengiamoms naujoms Ukrainos kariuomenės brigadoms (Ukraina rengia 14 naujų brigadų) bei jų apginklavimui, įskaitant ir sunkiąja karine technika.
Kaip rodo Vakarų ekspertų vertinimai, tokiam apginklavimui reikėtų pakankamai nemažos apimties ginkluotės: 100-300 naujų, to paties modelio tankų; iki 1000 pėstininkų kovos mašinų; apie 500 naujų artilerijos sistemų (155 mm); iki 250 Gepard tipo oro gynybos sistemų, kurios gintų kariuomenės padalinius; taip pat reikšmingai padidintos dronų gamybos. Neatidėliotinai yra būtina ir sukurti bei išplėtoti Vakarų logistinę bei pramoninę infrastruktūrą pačioje Ukrainoje tam, kad būtų galima efektyviai prižiūrėti, remontuoti ir atnaujinti karinę techniką, pagamintą Europos Sąjungos gynybos pramonės įmonėse ir naudojamą Ukrainos frontuose.
Tokia technika galėtų būti pagaminta tiek Europos, tiek ir Ukrainos karinės pramonės. Per trejus karo metus paaiškėjo, kokia ir kur pagaminta karinė technika yra tinkamiausia ir labiausiai reikalinga Ukrainos kariuomenei. Nemaža dalis tokios technikos gali būti pagaminta ir pačios Ukrainos karinės pramonės įmonėse, jau šiandien sugebančiose gaminti ginkluotę, savo kokybe neatsiliekančia nuo Vakarų gamybos standartų. Kita dalis būtų gaminama Europos įmonių arba Ukrainoje įsteigtų bendrų Ukrainos-Vakarų įmonių, apjungiančių ukrainiečių įgytą modernaus karo technologinį know-how ir Vakarų industrinę galią.
Tai būtų ypač reikalinga tokiais atvejais, kai, pavyzdžiui, ukrainiečiai gali pasigaminti modernios artilerijos sistemos „Bohdana“ pabūklus, kurių gamyba Ukrainoje yra maždaug du kartus pigesnė, nei analogiškų artilerijos sistemų gamyba Europos Sąjungoje, tačiau ukraniečiams trūksta savaeigių platformų, ant kurių Ukrainoje pagamintos artilerijos sistemos turi būti montuojamos. Tokios platformos galėtų būti gaminamos Europos Sąjungoje ir tiekiamos Ukrainos gamintojams. Lygiai taip pat galėtų būti išplėtota ir įvairių reikalingų dronų gamyba – ukrainiečių fronto kovose įgytas technologinis know-how, sulietas su Europos Sąjungos gynybos pramonės potencialu garantuotų stiprų gamybinį proveržį ir Ukrainos karinį pranašumą.
Kiek ir kokia konkreti karinė technika prioritetiškai turėtų būti gaminama ir tiekiama Ukrainai, turi apsispręsti Ukrainos karinė vadovybė kartu su ES ir NATO ekspertais. Tačiau tai turi gulti į „Ukrainos strategijos“ gamybos ir tiekimo strateginį planą, paremtą aiškiais ES finansiniais ištekliais ir ilgalaikiais kontraktais tiek su ES, tiek ir su Ukrainos gynybos pramone.
Preliminarūs Vakarų ekspertų skaičiavimai, kiek ir kokios technikos tokioje „Ukrainos strategijoje“ turėtų būti įsipareigota pagaminti ir pateikti Ukrainos kariuomenei rodo, kad tokios strategijos įgyvendinimas pradiniame etape kainuotų apie 50 mlrd. eurų.
50 mlrd. eurų yra didelė pinigų suma, tačiau ji yra pakeliama Vakarų finansams. Net ir tuo atveju, jeigu tokias lėšas turėtų sutelkti vien tik ES, ji būtų pakeliama, ypač žinant, kad tokios apimties lėšos būtų išleistos ne per vienerius metus.
Verta atsiminti, kad per visus beveik trejus karo metus Europos Sąjungos karinė parama Ukrainai jau pasiekė 43 mlrd. eurų, o Jungtinių Amerikos Valstijų – 57 mlrd. eurų (tuo tarpu jau duoti įsipareigojimai paremti kitas Ukrainos biudžeto išlaidas yra tokie: ES – 84 mlrd.eurų; JAV – 31 mlrd. eurų). Taigi – per vienerius metus ES karinė parama Ukrainai siekė maždaug 14 mlrd. eurų, o Jungtinių Valstijų – maždaug 19 mlrd. eurų. Tiek ES, tiek ir JAV atveju tokios metinės išlaidos yra šiek tiek mažiau nei 0,1% atitinkamų BVP.
Ir ES, ir JAV tikrai yra ekonomiškai pajėgios skirti didesnę karinę paramą Ukrainai, ypač žinant, kad Rusija karinėms išlaidoms skiria 7% BVP, o Ukraina savo gynybai yra priversta išleisti net 25% BVP.
Taika kainuoja brangiai, nes, kaip teisingai sakydavo senovės romėnai: jeigu nori taikos, ruoškis karui. Pasiruošti karinei gynybai yra brangu, tačiau sulaukti karo jam nepasiruošus yra dar brangiau.
Europos pasiruošimas atremti potencialią Rusijos agresiją prasideda nuo šiandieninės paramos Ukrainos gynybai. Tokia parama yra brangi, tačiau dar brangiau kainuotų neremti Ukrainos ir tai, kokias pasekmes tai lemtų visai Europai.
Verta pakartoti dar kartą: Rusijos agresijos galime išvengti tik tuo atveju jeigu Putinas visų pirma supras, kad jis nieko nepasieks Ukrainoje, kad jis nenugalės Ukrainos ir kad neparklupdys Ukrainos. Lygiai taip pat, kad jis neįveiks nei Europos Sąjungos, nei mūsų valios remti Ukrainą. Tai ir yra tikras kelias tiek į taiką Ukrainoje, tiek ir visame Europos žemyne.
Ar įveiksime tokį kelią, priklauso visų pirma nuo mūsų pačių ir nuo mūsų politinės valios neatidėliojant imtis įgyvendinti tiek Ukrainos strategiją, tiek ir Europos Gynybos strategiją.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.