Ukrainos, Gruzijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos delegacijos, protestuodamos prieš tokį sprendimą, oficialiai paskelbė, kad konsultuosis su sostinėmis ir nacionaliniais parlamentais, ar joms verta tęsti darbą Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje, jeigu pati Europos Taryba tampa tokia naivaus Vakarų nuolaidžiavimo Kremliui institucija, o tai tik dar labiau skatina Kremliaus agresyvumą.
Šiomis skaudžiomis aplinkybėmis daugelis Vakarų ir Rytų Europos analitikų tokį šiandieninį Vakarų naivumą lygino su Vakarų naivumu Miunchene ir Jaltoje, atvedusiu pradžioje prie II pasaulinio karo, o vėliau – ir prie Rytų bei Centrinės Europos faktinės okupacijos.
Europos Taryba šiandien tampa naujuoju „Miuncheno suokalbio“ sinonimu, todėl kyla vis daugiau abejonių dėl jos tolesnio egzistavimo, nes vienintelis jos galios instrumentas iki šiol buvo jos autoritetas.
Autoritetas per tokį pataikavimą Kremliui yra sunaikintas. Neieškant radikalių būdų, kaip skubiai jį atkurti, po metų mažai kam berūpės, ką kartu su Rusijos delegacija svarsto Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja ar jos Ministrų Komitetas, po to bus suabejota ir jos Venecijos komisijos bei Žmogaus Teisių Komisaro autoritetu, o pabaigoje kils abejonės ir dėl paties Europos Žmogaus Teisių Teismo reikšmės.
Tai ir bus pabaiga tos Europos Tarybos, kuri buvo sukurta 1949 metais ir kurios galia ginant žmogaus teises, teisinės valstybės ir demokratijos vertybes kilo tik iš jos išsikovoto ir visų jos narių puoselėjamo Europos Tarybos autoriteto.
Ką tokiomis aplinkybėmis turi daryti tos šalys, kurios taip pat kaip Lietuva protestavo prieš tokį besąlygišką Rusijos „nuodėmių“ atleidimą ir jos sugrąžinimą?
Atsakymas paprastas – prieš apsisprendžiant dėl to, ar verta toliau dalyvauti Europos Tarybos veikloje, reikia imtis aktyvių, suderintų, efektyvių ir kartais netgi radikalių žingsnių, siekiant išgelbėti Europos Tarybos autoritetą. Tik tada, jei tokios pastangos neduos rezultato, bus galima nuleisti rankas.
Europos Taryba seniai yra pribrendusi ryžtingoms radikalioms permainoms, nes jau pakankamai ilgai ji yra ne kokioje nors biurokratinėje ar finansinėje, bet pirmiausia gilioje vertybinėje krizėje. Ir tai labiausiai yra susiję su Rusija ir jos elgesiu Europos kontinente.
Kandidatuodamas į ET Generalinius Sekretorius tai girdėjau pokalbiuose su daugeliu Europos ekspertų, diplomatų, politikų, kurie yra gerai susipažinę su Europos Tarybos reikalais. Dabartinė jos „autoriteto krizė“, kai Rusijos delegacijai buvo besąlygiškai panaikintos visos sankcijos, yra gera proga siūlyti tokią esminę vertybinę, o ne fasadinę ar biurokratinę jos pseudoreformą. Ir yra gera proga reikalauti, kad tokia esminė reforma nedelsiant būtų pradėta įgyvendinti. Nes tai yra vienintelis būdas, kaip galima atkurti Europos Tarybos vertybinį autoritetą.
Tam, kad tokios reformos reikalai būtų rimtai svarstomi pačioje Europos Taryboje ir visose Europos sostinėse, tos šalys, kurios protestavo prieš Rusijos besąlygišką sugrąžinimą, turi jungtis į bendrą koaliciją ir kalbėti jos vardu. Tokia koalicija galėtų būti pavadinta „Demokratijos gynėjų koalicija“. Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje prie jos galėtų jungtis ir kitų šalių parlamentarai, kurie galbūt taip pat jau pradeda suprasti, kokia didelė vertybinė klaida praėjusią savaitę buvo padaryta Strasbūre.
Tokia norinčiųjų ginti demokratiją ir Europos Tarybos autoritetą Koalicija turėtų ne vien tik garsiai piktintis ir protestuoti, bet pirmiausia turėtų siekti radikalių permainų pačioje Europos Tarybos veikloje, artimiausiu metu paskelbdama savo veiksmų ir siūlomų reformų programą. Tokia programa galėtų būti pavadinta „Europos Tarybos vertybinių reformų programa“ ir galėtų susidėti bent iš 5 pagrindinių punktų. Kiekvienas iš šių punktų gali būti pagrįstas platesne analize ir pagrindimu, tačiau šiame tekste apsiribosiu tik pagrindiniais teiginiais:
EUROPOS TARYBOS VERTYBINIŲ REFORMŲ PROGRAMA
I. Bendras Koalicijos kreipimasis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) dėl Rusijos vykdomo nuolatinio ir sistemingo Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pažeidimo
Pirmasis kelių valstybių Koalicijos veiksmas galėtų būti bendras kreipimasis į EŽTT pagal Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 33 straipsnį dėl nuolatinių žmogaus teisių pažeidinėjimų Rusijoje, taip pat ir jos okupuotame Kryme bei Donecke. Tai būtų radikalus ir retai naudojamas tarptautinės teisės instrumentas, bet panašiai elgėsi Švedija, Danija, Norvegija ir Olandija, kai į EŽTT kreipėsi dėl Graikijos narystės suspendavimo po 1967 metų pulkininkų pučo, nes keletą metų pati Europos Taryba buvo nepajėgi dėl to priimti sprendimo.
Tik po EŽTT sprendimo Graikija pati paprašė suspenduoti savo narystę, nes nenorėjo būti išmesta Europos Tarybos sprendimu. Toks ryžtingas kelių šalių veikimas, privertęs ir Europos Tarybą elgtis principingai, galų gale padėjo ir Graikijai grįžti į demokratijos kelią, nes prabėgus tik keletui metų po išėjimo iš Europos Tarybos, Graikijos kariškiai nutarė sugražinti Graikijai demokratiją.
Toks švedų, danų, norvegų ir olandų veiksmas buvo pirmasis veiksmas, kai dėl kitos valstybės vykdomų žmogaus teisių pažeidimų į EŽTT kreipiasi ne tik kaimyninė šalis, kurios piliečiai ar bendratautiečiai yra nukentėję, bet kreipiasi tos šalys, kurių piliečiai tiesiogiai nėra nukentėję, tačiau šios šalys vis tiek yra pasiryžę ginti bendras Konvencijos nuostatas.
Ir šiuo metu dėl Rusijos valdžios vykdomų žmogaus teisių pažeidimų okupuotame ir aneksuotame Kryme į EŽTT kreipimąsi yra pateikusi Ukrainos valdžia. Dėl analogiškų nusikaltimų okupuotose teritorijose taip pat kreipėsi ir Gruzijos valdžia.
Tačiau jeigu dėl analogiškų bei kitų Rusijos valdžios vykdomų nusikaltimų žmogaus teisėms ir demokratijai tiek okupuotose teritorijose, tiek ir pačioje Rusijoje kreiptųsi ir Didžioji Britanija, Lenkija bei trys Baltijos valstybės – tai būtų ryžtingas žingsnis, kuris, tikėtina, priverstų ir kitas Vakarų valstybes apsispręsti, kurioje pusėje jos lieka stovėti: Konvencijos ginamų vertybių principingoje pusėje ar pragmatinio neprincipingumo, kai vertybės yra išmainomos į kokius nors pinigus ar narystės mokesčius ir dėl to yra žlugdomas visos organizacijos autoritetas.
II. „B“ kategorijos narystės statuso sukūrimas Europos Tarybos Statute
Europos Taryba susiduria su sisteminiu iššūkiu todėl, kad ar nuolat Konvenciją įžūliai pažeidinėjanti Rusija, ar žmogaus teisėms didžiulį dėmesį skiriančios Švedija ar Šveicarija yra vienodos Europos Tarybos narės.
Pati Europos Taryba turi labai ribotą poveikio priemonių blogai besielgiančioms šalims arsenalą: tik tokiai šaliai kaip Rusija nedaug ką reiškiančius pabarimus ar monitoringus, ir tik visiškai išimtinais atvejais – narystės suspendavimus. Pastarųjų per visą 70-ties metų Europos Tarybos istoriją yra buvę tik keletas. Galų gale šalies narystės suspendavimas yra skausmingas ir todėl, kad suspenduotos šalies piliečiai praranda teisę naudotis EŽTT suteikiamais žmogaus teisių gynybos instrumentais.
Tačiau, jeigu ir toliau Europos Taryboje Rusija bus traktuojama taip pat, kaip kokia nors Švedija, Europos piliečiai vis labiau įsitikins, kad Europos Taryba taiko dvigubus standartus ir Rusijai yra leidžiama nebaudžiamai tyčiotis iš Europos Tarybos vertybinių standartų. Jau šiandien toks dvilypumas negailestinga erozija graužia Europos Tarybos autoritetą. Jeigu artimiausiu metu niekas nesikeis, tokio autoriteto iš viso nebeliks.
Iš Europos Tarybos istorijos yra gerai žinoma, kad 1949 metais įkūrus šią organizaciją, šalims narėms užteko tarpusavio dialoge kritikos ir savikritikos žodžio, kad jos siektų savo šalyje pagerinti Konvencijos ginamų vertybių įgyvendinimą.
Po Berlyno sienos griūties, Rytų ir Centrinės Europos valstybės tokios tarpusavio kritikos žodžio gal ir būtų nesupratusios, tačiau jos labai greitai suvokė, kad Europos Tarybos standartus būtina įgyvendinti, nes kitaip jos netaps Europos Sąjungos ir NATO narėmis. Europos Taryba turėjo labai efektyvų svertą priversti mus įgyvendinti įsipareigojimus Konvencijai.
Tačiau Europos Taryba tokio ir bet kokio kitokio sverto neturi dėl tokių šalių, kaip Rusija, nes pastaroji neturi jokių ketinimų integruotis su Vakarais ir perimti Vakarų vertybes. Greičiau priešingai – ieško būdų, kaip diskredituoti tas vertybines organizacijas, kurias Vakarai yra sukūrę ir kurių nare Rusija sugebėjo tapti.
Tokią nebaudžiamumo situaciją reikia radikaliai keisti. Šalys, kurios nuolat ir šiurkščiai pažeidinėja Konvenciją, žinodamos kad už tai jų niekas iš organizacijos neišmes, turi žinoti, kad jos gali sulaukti realios bausmės ir jų statusas organizacijoje gali būti sumažintas.
Todėl Koalicija turėtų teikti siūlymą radikaliai keisti Europos Tarybos Statutą ir įvesti „b“ kategorijos narystės statusą, kuris būtų suteikiamas valstybėms, sistemingai pažeidinėjančioms ET Statutą ir vertybes. Tokių šalių piliečiai išsaugotų teisę kreiptis į EŽTT, tačiau tokios šalies valdžios įgaliojimai pačioje ET būtų apriboti.
III. Europos Tarybos Stabilumo Garantinio Fondo sukūrimas, atimant Rusijai galimybes šantažuoti visą organizaciją
Per daugelį metų Europos Taryba išlepino Rusiją ir išmokė ją naudotis primityviu finansinio šantažo instrumentu tais atvejais, kai Rusijai nepatinka koks nors Europos Tarybos sprendimas.
Taip ir šį kartą po Krymo okupacijos sulaukusi sprendimo dėl jos delegacijai Parlamentinėje Asamblėjoje taikomų sankcijų, ėmėsi jai įprastos taktikos – šantažo tikslais sustabdė savo narystės mokesčio mokėjimą. Per dvejus metus Rusijos skola pasiekė 70 mln. eurų. Tai yra didelė suma Europos Tarybai, nes jos tikrasis bendras biudžetas siekia tik 240 mln. eurų.
Toks Rusijos finansinis šantažas yra veiksmingas, nes tai matome iš pastarųjų dienų įvykių – Vakarai nutarė sugrąžinti Rusijai jos teises, reikalaudami tik vieno – kad Rusija nedelsiant sumokėtų savo skolas. Taip Rusija privertė Europos Tarybą rinktis tarp pinigų ir vertybių ir, deja, Europos Taryba pasirinko pinigus, tuo pačiu suduodama smūgį vertybių autoritetui.
Kad tokia situacija ateityje nesikartotų, Koalicija turėtų siūlyti steigti „ET Stabilumo garantinį fondą“, kuriame būtų saugoma sukaupta lėšų suma, kokią per metus moka Rusija, kad tokios šalys kaip Rusija ateityje nebeturėtų galimybės finansiškai šantažuoti visos ET.
IV. Naujas papildomas Europos Žmogaus Teisių Konvencijos protokolas, apibrėžiantis žmogaus teisę gyventi neokupuotoje tėvynėje
Kalbantis su diplomatais ar ekspertais, dažnai tekdavo girdėti, kad Krymo okupacija ir aneksija, Rusijos inspiruota ir vykdoma karinė agresija prieš Ukrainą nėra susijusios su žmogaus teisėmis, todėl Europos Taryba turėtų šių klausimų nenagrinėti, nes, tariamai, tai turi nagrinėti kitos tarptautinės organizacijos.
Niekas neprieštarauja tam, kad ir kitos tarptautinės organizacijos turi nagrinėti tokius Rusijos nusikaltimus, tačiau būtų keista, jeigu Europos Taryba, kuri nepriima į narius tų šalių, kurios nepanaikina mirties bausmės, kuri imasi griežčiausių priemonių prieš šalis, kurios toleruoja kankinimus kalėjimuose, žiūrėtų pro pirštus į tokius Rusijos veiksmus, kurių pasekmėje žmonės praranda savo tėvynę, jos laisvę, o dešimtys tūkstančių ir savo gyvybę.
Kad nebeliktų jokių teisinių neaiškumų, Koalicija turėtų pasiūlyti naują papildomą Konvencijos protokolą, patikslinantį patį Konvencijos tekstą. Patikslinimas galėtų būti labai paprastas – kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvenimą neokupuotoje tėvynėje, ne tik į gyvybę ar į laisvę nuo vergovės, ką šiandien kiekvienam žmogui garantuoja ir gina dabartinė Konvencija. Žmogui teisė į gyvenimą neokupuotoje tėvynėje yra ne mažiau svarbi nei teisė į gyvybę. Todėl tūkstančiai ukrainiečių aukoja savo gyvybes, nes jiems teisė gyventi laisvoje tėvynėje yra svarbiau už jų pačių gyvybę.
V. Europai reikia ne tik Žmogaus Teisių Ombudsmeno, bet ir Demokratijos Ombudsmeno
Europos Taryba yra įsteigusi Žmogaus Teisių Ombudsmeno instituciją tam, kad Europos kontinente būtų efektyviau ginama viena iš pagrindinių Europos Tarybos vertybių – žmogaus teisės. Kita vertybė, kurią Europos Taryba gina – teisinės valstybės vertybė – turi efektyvią Venecijos Komisiją, kuri prižiūri teisinės valstybės principų laikymąsi visame Europos kontinente.
Tačiau trečioji Europos Tarybos ginama vertybė – demokratijos vertybė turi silpniausias gynybos institucijas. Todėl Europos Taryba ir tampa nedemokratinei Rusijos valdžiai priedangos organizacija, nes toks Europos Tarybos ambivalentiškumas dėl demokratijos vertybių leidžia Rusijos valdžiai teigti, kad ji yra tokia pat demokratiška, kaip Švedijos valdžia, nes abi yra tos pačios Europos Tarybos vienodo statuso narės.
Nuo seno žinoma, kad demokratijos tarpusavyje nekariauja. Ir neokupuoja viena kitos teritorijos. Todėl ne tik žmogaus teisės, bet ir demokratijos kokybė turi tapti Europos Tarybos svarbiausiu prioritetu.
Todėl Koalicija ir turėtų pasiūlyti Europos Tarybai steigti Demokratijos Ombudsmeno instituciją, kad pagaliau pasidarytų aišku ar tikrai Rusija ir Švedija yra tokios pačios demokratijos. O jeigu jos nėra tokios pačios, tai gal atsiliekančiai būtų galima padėti. Tame tarpe ir kitokiu statusu Europos Taryboje.
***
Tai yra tik dalis pasiūlymų, ką Demokratijos gynėjų koalicija artimiausiu metu turėtų siūlyti tiek pačiai Europos Tarybai, tiek jos Parlamentinei Asamblėjai, tiek ir visai Europai.
Kaip rodo Europos Tarybos istorinė patirtis, tokių krizių laikotarpiu jos veikloje ypatingą vaidmenį paprastai suvaidina Parlamentinė Asamblėja ir tikras europietiškas vertybes ginantys politikai. Pastarojoje Asamblėjos sesijoje buvo padaryta didelė klaida, Asamblėjai sutikus suvaržyti savo teises taikyti sankcijas.
Tik aktyviai už demokratijos vertybes kovojantys parlamentarai gali sugrąžinti Europos Tarybai jos prarastą autoritetą. Todėl Koalicija turėtų siūlyti ir būdą, kaip atstatyti Parlamentinės Asamblėjos nepriklausomumą bei savarankišką teisę rūpintis Europos Tarybos ginamomis vertybėmis.
Inicijuodama Demokratijos Gynėjų Koalicijos steigimą Europos Taryboje ir siūlydama Koalicijai įgyvendinti panašią programą, Lietuva padarytų gerą darbą – taip kartu su Koalicija galėtume gelbėti vieną svarbiausių demokratijos ir žmogaus teisių institucijų, taip galėtume gelbėti ir visų Vakarų prestižą.