Jeanas Monet, vienas iš dabartinės Europos Sąjungos idėjinių tėvų, kažkada pačioje Europos Bendrijos kūrimosi pradžioje yra pasakęs, kad Bendrija bus tai, kas bus sukurta krizių metu. Kaip parodė tolesnė ES istorija, tai buvo geniali įžvalga: vien tik per pastarąjį dešimtmetį galėjome stebėti, kaip ES politinė veikla įvairiose srityse konsolidavosi, kaip naujos institucijos kūrėsi kaip tik krizių metu: ar tai būtų ES Bankų sąjunga, sukurta kaip atsakas į 2008–2012 metų pasaulinę finansų krizę; ar sienų apsaugai skirta europinė Frontex institucija, sukurta per 2015-ųjų pabėgėlių krizę; ar galų gale pirmą kartą ES vardu pasiskolintas multimilijardinis Atsigavimo fondas, sukurtas siekiant padėti per pandemiją užkarantinuotai Europos ekonomikai.
Akivaizdu, kad Rusijos karas prieš Ukrainą yra tokio masto viso Europos kontinento geopolitinė krizė, kokios iki šiol ES nėra patyrusi, todėl natūraliai kyla klausimai, kaip ir kokiose srityse ES turi siekti to, kad ir po šios krizės ji taptų geopolitiškai stipresnė.
Ligšiolinė ES reakcija į Rusijos karą prieš Ukrainą verta pagiriamųjų žodžių: neatidėliotina finansinė parama Ukrainai, puolamųjų ginklų tiekimas (nors ir su visokiais paklaidžiojimais), septyni sankcijų paketai Rusijai yra tai, kuo šiomis aplinkybėmis ES ž gali didžiuotis. ES įrodė gebanti veikti pakankamai efektyviai net ir per tokias krizes bei ES visiškai nepažįstamomis aplinkybėmis.
Tačiau, nors Rusijos karas prieš Ukrainą tęsiasi jau septintą mėnesį, kol kas ES nesimato gilesnių pastangų pradėti ieškoti tinkamo atsako į klausimą, kaip ES po šios krizės turi tapti stipresnė. Nesimato ir pastangų intelektualiai įsigilinti į ES geopolitinės laikysenos ir elgesio praeities klaidas, kurios ir sukūrė prielaidas tokiai geopolitinei krizei (Rusijos karui prieš Ukrainą) įvykti. Tai verčia sunerimti, kad ši geopolitinė krizė gali ir neduoti reikalingo impulso ES reformuotis ir sustiprinti savo geopolitinius gebėjimus.
Tai darosi dar akivaizdžiau, kai tenka palyginti pastarojo meto NATO ir ES strateginius ilgalaikius sprendimus.
Nors NATO karo pradžioje susilaukė nemažai griežtos ir pagrįstos kritikos už tai, kad dažniau aiškino, ko neplanuoja daryti (pvz., neplanuoja apsaugoti Ukrainos oro erdvės), vietoje to, kad paaiškintų, ką planuoja daryti, vis tik neseniai įvykusio Madrido NATO vadovų susitikimo sprendimai parodė, kaip NATO iš šios geopolitinės krizės išeis, tapdama stipresne gynybos organizacija: pagilėjo geopolitinis NATO tikslo aiškumas – Rusija pripažinta didžiausia grėsme Europos kontinento saugumui; suformuluotas gynybinių pajėgumų stiprinimo tikslas – greitojo reagavimo pajėgų radikalus didinimas nuo 40 000 (dabar) iki 300 000 karių (netrukus); sustiprintas NATO šalių apginamumas – patvirtintas NATO brigadų dislokavimas Baltijos šalyse; realizuota NATO plėtra kaip atsakas į Kremliaus grasinimus – Švedija ir Suomija (turinti sieną su Rusija) tampa NATO narėmis.
Tokiame NATO pagirtinų strateginių sprendimų fone dar labiau iškyla klausimas – o kaip ES turėtų elgtis ir kokius strateginius sprendimus turėtų priimti, kad ne tik NATO, bet ir ES iš šios krizės išeitų tapusi reikšmingai stipresne organizacija globalios geopolitikos reikaluose?
Iki šiol tokia diskusija ES vyko labai vangiai arba visai nevyko.
Galima tik pasidžiaugti, kad Vokietijos Kancleris Olafas Scholcas paskutinėmis vasaros dienomis senajame Prahos Karolio universitete pasakė reikšmingą, stiprią, strateginę ir optimistinę kalbą „Europa yra mūsų ateitis“ apie ES ateitį, jos plėtros ir reformų būtinybę, tai įvardydamas kaip atsaką į dabartinę geopolitinę krizę. Tikėtina, kad Vokietijos lyderystė brėžiant tokias ES perspektyvos kryptis suteiks stiprų impulsą tam, kad tokios permainos taptų ir tikra realybe. Lietuvai tai turėtų ypač rūpėti.
Taip jau susiklostė, kad dar vasaros viduryje pabandžiau surašyti savo mintis apie tai, kaip ES turi persitvarkyti, kad po šios geopolitinės krizės taptų stipresnė. Neskubėjau skelbti teksto vasaros viduryje, nes vasarą tokie reikalai mažai kam rūpi. Taip jau sutapo, kad dabar savo tekstą galiu paskelbti iš karto po Kanclerio O. Scholco kalbos. Nesu nustebęs, kad nemažai dalykų matome labai panašiai, nes apie tai tarptautinėje politikų bendruomenėje diskutuojame jau pakankamai seniai. Nauja yra tai, kad tokias mintis apie ES plėtros ir reformų būtinybę pirmą kartą taip ryškiai išdėstė ir joms įsipareigojo Vokietijos Kancleris.
Savo tekste bandau atsakyti į klausimą, kaip ES tapti stipresnei po šios geopolitinės krizės, pateikdamas atsakymus į keturis klausimus. Atsakymuose bandau pasiūlyti vieną iš receptų, kaip sukurti stiprią ES:
Ar ES gali tapti stipresnė ir toliau bijodama bei nuolaidžiaudama Putinui?
Visiškai akivaizdu, kad viena iš esminių klaidų, kurias Vakarai demonstravo savo santykiuose su Rusija kelis pastaruosius dešimtmečius, buvo baimė. Putino baimė; neprognozuojamos Rusijos baimė; laukinės, necivilizuotos Rusijos su branduoliniu ginklu rankose baimė. Ir tokia baime pagrįstas netikėjimas, kad Rusija gali būti kitokia, kad ji gali grįžti į demokratinio vystymosi kelią. Iš to kilo nesustabdomas Vakarų lyderių noras ieškoti vis naujų „perkrovimo“ ar „dialogo su Putinu“ galimybių, nepaisant paties Putino elgesio. Taip Vakarai ir užaugino naująjį fašizmą Kremliuje ir paskatino Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą, nes Putinas gal net nuoširdžiai patikėjo, kad ir šį kartą Vakarai ateis su nauju „perkrovimo“ ir „dialogo“ pasiūlymu.
Ką šiandien turi daryti ES, kad nebebūtų tokia baikšti ir silpna?
Pirmiausia turi pakartoti tai, ką neseniai pasakė NATO – kad dabartinė autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos saugumui. NATO turi užduotį karinėmis priemonėmis atbaidyti šią grėsmę ir turi būti pasirengusi nuo jos apsiginti bei apginti ES. Savo ruožtu ES privalo turėti ilgalaikę strategiją, kaip politinėmis priemonėmis šią Rusijos autoritarizmo grėsmę visiškai sunaikinti. O ji visiškai išnyks tik tada kai Rusija transformuosis į normalią, europietiško tipo demokratiją. Todėl ES turi neatidėliodama paskelbti, kad jos strateginis tikslas yra padėti demokratinei Rusijos transformacijai, o ne palaikyti kokį nors „dialogą“ su Putinu. Demokratinė Rusijos transformacija įvyks tik tada, jeigu Putinas patirs skaudų karinį pralaimėjimą Ukrainoje. Todėl ES taip pat turi pagaliau paskelbti aiškią nuostatą, kad ES sieks visiškos Ukrainos pergalės (to iki šiol vis dar neišdrįstama pasakyti). Ir kad tam ES mobilizuos visus reikalingus resursus. Ir kad ES nebeišgąsdins jokie Putino gąsdinimai branduoliniu karu.
ES taps stipresnė, kai išmoks nebebijoti Putino. Ir kai patikės, kad Rusijoje gali įvykti demokratinė transformacija.
Ar ES dar turi drąsos plėstis ir plėsti demokratijos bei gerovės erdvę Europos kontinente?
Stabilumas ir saugumas Europos kontinente galimas tik tada, jeigu visame Europos kontinente galų gale įsitvirtins europietiškos demokratijos ir socialinės gerovės vertybės. Taip pat ir Rusijoje. Tai galima pasiekti tik drąsiai ir nuosekliai vykdant ES plėtros politiką. Bent jau iki dabartinių Rusijos sienų. Tokia nauja plėtros banga turi apimti Vakarų Balkanus ir Ukrainą, Moldovą ir Sakartvelą, kada nors – Baltarusiją ir Armėniją. Nes ES plėtra ir integracija yra vienintelis kelias, kaip posttotalitarinėsė Europos žemėse įsitvirtina demokratija ir ekonominė sėkmė. Europos kontinente nėra nė vienos valstybės, kuri galėtų būti pavyzdžiu, kaip tokia sėkmė galėjo būti sukurta be integracijos į ES.
Deja, po pirmosios drąsios „bing-bang“ plėtros bangos, kuri apėmė ne tik mus ir visą Centrinę Europą, bet ir šiek tiek vėliau prisijungusią Kroatiją, ES apėmė tolesnės plėtros baimė, iš dalies lemta ir to, kad Kremlius ėmėsi grasinti visai Europai, kai Ukraina Maidane pasirinko europietiškos integracijos kryptį. Kremlius išsigando, kad europietiškos integracijos sukurta Ukrainos sėkmė savo pavyzdžiu gali užkrėsti ir eilinius rusus, o tai būtų mirtinai pavojinga Kremliaus režimo išlikimui. Kremlius pagrasino, ir ES išsigando. Todėl po 2014 metų ES plėtros procesas visiškai sustojo pirmiausia Vakarų Balkanuose, o Ukrainai ir kitoms Trio šalims ES taip ir neišdrįso pasiūlyti jokios ambicingos ES narystės perspektyvos. Baimė nugalėjo, Ukraina buvo palikta „pilkojoje zonoje“ ir Putinas tai suprato kaip signalą, kad Ukraina paliekama jo interesų zonoje. Nuo čia liko tik vienas žingsnis iki karo pradžios.
ES turi pagaliau išmokti vieną pamoką – joje vyraujanti baimė provokuoja Putino agresiją. Noras Vakarų nuolaidomis sumažinti Putino agresiją ir taip tariamai deeskaluoti situaciją, kurios eskalaciją incijavo Putinas, tik dar labiau eskaluoja Putino agresyvumą.
Gerai, kad karas pagaliau privertė ES bent iš dalies suprasti savo esminę klaidą, todėl Ukrainai ir Moldovai pagaliau suteiktas kandidatės statusas. Tačiau to neužtenka – reikia sparčių ir efektyvių derybų dėl narystės. Kaip rodo ekspertų vertinimai – Ukraina turi visas galimybes tapti ES nare 2029 metais, bet tam reikia, kad tikros derybos prasidėtų jau 2023 metais.
Tam reikia, kad taip pat ir Vakarų Balkanai taptų ES dalimi jau 2025 metais, kaip kad jiems buvo seniai pažadėta.
ES turi pagaliau suvokti, kad plėtra jai suteikia naujos stiprybės, o ne silpnina ją. Jeigu europiečiai, prieš šimtmečius atsikraustę į Šiaurės Ameriką, būtų su baime žiūrėję į plėtrą, tai nebūtų buvę ir šių dienų Jungtinių Valstijų galybės.
Drąsi ES plėtra iki Rusijos pasienio yra ir vienintelis kelias, kaip ES, sukurdama Ukrainos bei Baltarusijos sėkmės istorijas, jų pavyzdžiu paskatins ir demokratines transformacijas Rusijoje. Todėl ES turi ne tik įveikti plėtros baimę, bet ir susigrąžinti plėtros alkį. Ir pagaliau suvokti, kad Ukrainos narystė ES yra ne tik Ukrainos, bet ir pačios ES strateginis interesas.
Su Ukrainos naryste ES pati ES taps žymiai stipresnė – ir geopolitiškai, ir ekonomiškai. Ir net pagaliau įgis stipriausią europietišką karinį pajėgumą, kuriuo šiuo metu disponuoja Ukraina.
ES didžiausias pavojus yra neįžvelgti tokios strateginės stiprėjimo perspektyvos, susietos su Ukraina. Tam sutrukdyti gali tik ES būdingas geopolitinis trumparegiškumas ir nacionalinio vietininkiško požiūrio pirmenybė prieš europinio federalinio intereso suvokimą, pirmiausia galvojant apie viso Europos kontinento saugumą ir stabilumą.
Ar sutiktumėt, kad Lietuvos užsienio politikos reikalus spręstų ne Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, o Lietuvos savivaldybių asociacija?
ES norint tapti žymiai stipresne globalia geopolitine veikėja reikia susitvarkyti geopolitinių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo institucinę sistemą. Iki šiol sprendimai užsienio ir saugumo politikos reikaluose yra priimami tik ES Vadovų Taryboje ar Užsienio reikalų taryboje, kur reikalingas kiekvienos ES narės pritarimas. Atskira šalis gali vetuoti tokio sprendimo priėmimą. Kitos ES institucijos – Europos Komisija, Europos Parlamentas – turi tik ribotą galią ir galimybę veikti ES užsienio ir saugumo politiką.
Taigi ES užsienio ir saugumo politika vis dar yra ne „Europos“, o „šalių narių Sąjungos“ politika. Kitaip ją būtų galima būtų pavadinti „šalių narių asociacijos“ politika. Ir tai yra didžioji ES užsienio ir saugumo politikos problema – kad joje yra akivaizdžiai per daug „nacionalinių“ ir per mažai bendrų „europietiškų“ interesų.
Kai kas gali teigti, kad europietiški interesai ir turėtų būti integrali visų nacionalinių interesų suma. Tačiau tai būtų savo esme klaidingas teiginys, nes ES yra kažkas daugiau nei vien aritmetinė šalių narių suma, lygiai taip pat kaip Lietuva yra daugiau nei vien ją sudarančių savivaldybių suma. Nes tokia savivaldybių suma yra Lietuvos savivaldybių asociacija. Bet ne Lietuva. Todėl Lietuvoje niekam ir neateina į galvą mintis patikėti Savivaldybių asociacijai atsakomybę priimti sprendimus dėl Lietuvos užsienio ir saugumo politikos. Tai nereiškia, kad savivaldybės negali turėti savo nuomonės dėl Lietuvos užsienio politikos, dar daugiau – savivaldybės visiškai savarankiškai mezga ryšius su užsienio partneriais, tačiau dėl Lietuvos užsienio politikos sprendimus priima Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos Seimas, o ne Lietuvos savivaldybių asociacija.
Tuo tarpu ES ir jos užsienio politika vis dar gyvena keistoje situacijoje, kai sprendimus dėl ES užsienio ir saugumo politikos išimtinai priima Taryba, kuri iš esmės yra europinis Savivaldybių asociacijos atitikmuo, tik tiek kad, renkasi ir sprendimus priima ne Lietuvos savivaldybių merai, o ES valstybių narių vyriausybių vadovai bei prezidentai. Nė vienoje kitoje ES politikos srityje nėra išlikę tokios situacijos, kai bendroji ES politika yra taip stipriai „nacionalizuota“. Visose kitose srityse, kur ES turi bendrą politiką, tokia politika yra žymiai labiau „europizuota“, tai yra formuojant ir įgyvendinant tokias politikas žymiai intensyviau dalyvauja visos ES institucijos: Europos Komisija, Europos Parlamentas, ne vien tik Vadovų Taryba.
ES stipria geopolitine užsienio ir saugumo politikos veikėja taps tik tada, kai sugebės „sueuropinti“ savo užsienio ir saugumo politiką. Tai nepatiks daugeliui nacionalinių sostinių. Bet ligšiolinė „nacionalizuota“ ES užsienio ir saugumo politika atvedė iki dabartinės geopolitinės krizės. Nes „nacionalizuota“ ES užsienio ir saugumo politika geopolitiškai buvo silpna, be didesnių geopolitinių ambicijų. Tai ir lėmė pirmuose dviejuose punktuose išdėstytas ES geopolitines klaidas ir baimes, kurios turi labai skausmingų pasekmių. Ir ne tik Ukrainai.
Norint ateityje tokių klaidų išvengti, reikia esminių permainų. Viena iš jų – atsisakyti veto teisės ir pereiti prie kvalifikuotos daugumos balsavimo, priimant Vadovų Taryboje sprendimus dėl ES bendros užsienio ir saugumo politikos. Nes tai yra vienintelis kelias, kaip galima būtų sustabdyti dabartinę „šantažo kultūros“ pandemiją ES, kai vieni labai svarbūs ES sankcijų sprendimai negali būti priimti, nes kažkas labai myli Putiną ir negali atsisakyti jo naftos, kiti stabdo ES plėtrą į Vakarų Balkanus, nes reikalauja, kad jų kaimynai perrašytų visą savo istoriją.
Perėjimas prie kvalifikuotos daugumos balsavimo yra pirmas ir labai svarbus sprendimas, reikalingas tam, kad ES užsienio ir saugumo politika taptų žymiai efektyvesnė. Bet vien to neužtenka. ES turi išmokti ir nebijoti sprendimus dėl užsienio ir saugumo politikos priimti „europiniu“ lygmeniu, lygiai taip, kaip JAV yra stipri geopolitikos lyderė todėl, kad sprendimus dėl JAV užsienio politikos priima Prezidentas, jo Administracija, ir Kongresas, o ne Floridos, Teksaso, Kalifornijos, Niujorko ir kitų valstijų gubernatoriai, kartas nuo karto susibėgę į dviejų dienų Gubernatorių susitikimą.
ES tiesiog turi nebijoti tapti stipresnė, nors kai kuriose srityse, įskaitant ir ES užsienio ir saugumo politiką, tai reikš, kad tokią bendrą politiką formuojant ir įgyvendinant, nacionalinių valstybių tiesioginis vaidmuo ir įtaka kažkiek sumažės. Jeigu norime stiprios ES, turime nebijoti ir patikėti jai dalį savo nacionalinės stiprybės. Nuo to tapsime tik stipresni ir mes patys.
Ar ES gali tapti stipri, jeigu neturės stiprių savo finansų?
Galima teoriškai daug kalbėti apie ES stiprybę, kurią ji turėtų įgyti po šios geopolitinės krizės, tačiau jeigu tokių diskusijų nepalydės sprendimai dėl ES disponuojamų resursų, tai visos teorinės diskusijos apie geopolitinę stiprybę neduos jokio praktinio rezultato. Negali būti stiprus, jeigu savo politinių galimybių neparemi reikalingais finansiniais resursais. Nes tokiu atveju galimybės netampa galia. O lieka tik „neišnaudotomis galimybėmis“.
Verta atsiminti, kad šiuo metu visos ES išlaidos siekia tik 1 proc. ES bendro BVP. Tik vieną procentą! ES šalys, kurios priklauso ir NATO, yra įsipareigojusios vien tik gynybai išleisti po 2 proc. BVP. Tuo tarpu visoms ES išlaidoms – pradedant dotacijomis žemdirbiams ir atsiliekantiems regionams (įskaitant didžiąją dalį Lietuvos) ir baigiant bendra mokslinių tyrimų, inovacijų, kovos su klimato kaita ir bendrąja ES užsienio politika – visos ES šalys iki šiol sutinka išleisti tik 1 proc. BVP. Tai yra perpus mažiau nei savo karinei gynybai. Jau vien tai sukelia natūralų klausimą: ar tikrai mes norime stiprios ES, bent tiek stiprios, kiek stipri ir mūsų karinė gynyba?
Verta atsiminti, kad ES šalys narės savo nacionaliniuose biudžetuose kiekvienais metais (iki pandemijos) nacionalinėms išlaidoms vidutiniškai skyrė apie 45 proc. BVP (Lietuva – tik 33 proc.). Pandeminiais 2020-ais metais ES vidutinės išlaidos išaugo iki 53,1 proc. BVP, o Lietuvos – iki 42,9 proc.
Tai yra nacionalinės valstybės normaliais, ne pandeminiais metais savo finansinėmis išgalėmis yra vidutiniškai 45 kartus stipresnės nei ES. Tačiau mūsų lūkesčiai, ko mes kaip ES piliečiai tikimės iš ES, tikrai nėra 45 kartus mažesni, palyginti su tuo, ko mes tikimės iš savo nacionalinės valstybės. Todėl daug kam ir atrodo, kad ES yra silpna ir nieko negalinti, nes mūsų lūkesčiai stipriai pralenkia ES resursus ir galimybes.
O tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl ES negali tapti geopolitiškai stipria ir globaliai vaidinti žymiai stipresnio vaidmens. Užtenka vien tik palyginti paramos Ukrainai skaičius: prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, Jungtinės Valstijos Kongrese patvirtino sprendimą, kad Ukrainos karinei paramai vien tik šiais metais skirs 40 mlrd USD, iš kurių 30 mlrd. USD bus skirta ginkluotės tiekimui. Todėl Ukraina ir gauna HIMARS bei kitos karo eigą keičiančios ginkluotės.
O ES iki šiol per „Peace Facility“ sugebėjo skirti tik 2,5 mlrd. eurų tam, kad ES šalys narės tiektų ginklus Ukrainai. Tai yra nepalyginamai mažiau, nei skiria Jungtinės Valstijos. Visa kita su ES siejama karinė parama Ukrainai priklauso nuo ES nacionalinių sostinių apsisprendimo: kas, kiek, kada ir kokių ginklų Ukrainai patieks. Todėl net kai karas vyksta ES pasienyje, ES atrodo silpna ir nepajėgi imtis efektyvios geopolitinės lyderystės. Nes ES paprasčiausiai neturi lėšų. Tada ir lieka tik solidarumo pareiškimai. Ir viltis, kad JAV turės ir pinigų, ir ginklų Ukrainai. Dar šiek tiek ir Didžioji Britanija.
Jeigu ES iš šios geopolitinės krizės tikrai nori išeiti tapusi stipresnė, taip pat ir finansiškai, ji turi vienintelę išeitį – įsisąmoninti, kad Ukrainos karas prieš agresorę Rusiją yra ne tik „Ukrainos karas“, bet kad tai yra ir „mūsų karas“, tai yra visos ES karas. Tik tokiu atveju bus suvokta, kad norint tokiame kare pasiekti pergalę reikia mobilizuoti visus reikalingus, taip pat ir finansinius „mūsų“ resursus. Negalima karo laimėti be pakankamų resursų. Jeigu karas yra „mūsų“, tai ir reikalingi resursai turi būti „mūsų“.
Karas reikalauja iš ES ne tik papildomų finansinių resursų, kad Ukraina įsigytų jai reikalingą ginkluotę. Karas reikalauja ir papildomų resursų, finansuojant dėl karo padidėjusias išlaidas energetikai pačios ES viduje.
Todėl akivaizdu, kad šiuo metu ES turi spręsti dvi strategines finansines problemas: pirmoji yra santykinai momentinė problema – kaip nedelsiant padidinti ir tinkamai finansuoti ES karo išlaidas, įskaitant ir socialines bei energetikos išlaidas ES viduje; antroji yra ilgalaikė strateginė problema – kaip tinkamai finansuoti žymiai didesnes ES išlaidas, kad ir taikos metu ES galėtų būti geopolitiškai ir dalykiškai žymiai stipresnė.
Tuo požiūriu ES verta prisiminti Jungtinių Valstijų finansinių resursų istoriją. Nuo pat JAV gimimo pradžios 1790 metais iki pat JAV pilietinio karo, pirmus beveik 70 metų, JAV federalinio biudžeto išlaidos siekė tik apie 1–3 proc. JAV BVP. Pilietinis karas tokias išlaidas padidino iki 10 proc., bet po karo jos vėl grįžo prie 1–3 proc. standarto. Tas pats Jungtinių Valstijų federalinio biudžeto išlaidų istorijoje pasikartojo ir Pirmojo pasaulinio karo metu – išlaidos karo metu buvo gerokai padidintos, bet po to vėl praktiškai grįžo į ankstesnį lygį.
Tik po 1930-ųjų Jungtinėse Valstijose pradėta įgyvendinti New Deal antikrizinė programa ir tuo metu vis labiau didėjusi Jungtinėms Valstijoms tenkanti globalios geopolitinės lyderystės našta lėmė, kad po 1930-ųjų JAV federalinių išlaidų dalis ėmė nuosekliai didėti. Prie to prisidėjo ir Antrasis pasaulinis karas bei JAV vaidmuo jame. Šiandien JAV federalinių išlaidų dalis siekia apie 25 proc. BVP. Ir tai yra žymiai daugiau nei ES biudžetas. Taip yra finansuojama JAV nacionalinė stiprybė ir globali geopolitinė lyderystė.
Ši geopolitinė krizė ES turi padėti suvokti, kad su dabartiniais turimais finansiniais resursais ES nėra pajėgi nei tinkamai finansuoti šio „mūsų karo“ išlaidų, nei sukurti ilgalaikio finansinio pagrindo ES globaliai geopolitinei lyderystei.
Ko reikia ES – tai nebijoti didinti ES skiriamos BVP dalies. NATO narės jau išmoko nebijoti skirti 2 proc. gynybai. Nes žymiai baisiau yra neskirti 2 proc. ir sulaukti Kremliaus agresijos. Lygiai tas pats yra su ES – nereikia bijoti stiprios, taip pat ir finansiškai stiprios ES, nes žymiai labiau reikia bijoti silpnos, nieko negalinčios, neefektyvios ir susiskaldžiusios ES. O tai yra ir finansų klausimas.
******
Todėl baigdamas šiuos asmeninius pamąstymus, kaip šios geopolitinės krizės metu mums visiems atrasti kelius į Stipresnę Europos Sąjungą, apibendrindamas galiu patarti tik viena – reikia nustoti bijoti, reikia tiesiog nebebijoti:
Nebebijoti Putino ir jo gąsdinimų.
Nebebijoti ES plėtros ir Ukrainos narystės ES.
Nebebijoti „europizuoti“ ES užsienio ir saugumo politiką.
Nebebijoti skirti ES didesnius finansinius resursus ir taip realiai ją įgalinti.
Europos kontinente nieko naujo nereikia atrasti – svarbu prisiminti tai, ką praeito šimtmečio paskutinius dešimtmečius Centrinei Europai kartojo Jonas Paulius II: Nebijokite!
Tai ir lėmė Centrinės Europos išsivadavimą, nes Centrinė Europa nustojo bijoti.
Ir dabar tokio paties patarimo reikia ES – Nebijokite!
Nebebijokime stipresnės Europos Sąjungos! Nes tai yra vienintelis kelias kaip Europos kontinente gali būti sugrąžinta taika ir stabilumas!