Nes, taip balsuodami, valdantieji atėmė iš Sauliaus Skvernelio realią galimybę pagaliau išbristi iš paties susikurtos savo krizės. Juk opozicija elgėsi labai krikščioniškai: įvardijo Premjero nuodėmę – galimai pažeidė priesaiką „sąžiningai tarnauti demokratijai“ ir pasiūlė paprastą galimybę ištaisyti nuodėmę: tereikia atstatyti sunaikintą įrašą ir jį paviešinti. Valdantieji balsavo prieš tokią galimybę padėti Premjerui išeiti iš susikurtos krizės.
Kartu valdantieji pastūmėjo opoziciją link naujų žingsnių, kurie tik skandins Premjerą į vis gilesnę krizę. Opozicija bus priversta tirti Premjero Kanclerio veiksmus, o vėliau ir konkrečių Kanceliarijos darbuotojų veiksmus, kurie buvo priversti atlikti neteisėtus veiksmus ir ištrinti tą nelemtąjį įrašą. Iki šiol visa nieko neįtikinanti Premjero viešųjų ryšių strategija, aiškinant apie automatiškai išsitrinančius įrašus ir apie tai, kad Vyriausybės kanceliarijos reglamento nuostatos dėl privalomo įrašų išsaugojimo dėl kažkokių tai neaiškių priežasčių neveikia, buvo skirta tik tam, kad niekas neimtų ieškoti konkretaus Kaceliarijos Petro ar Marytės, kurie buvo priversti paspausti kompiuterio klavišą ir ištrinti tą įrašą.
Po paskutiniojo valdančiųjų balsavimo prieš opozicijos pateiktą rezoliuciją, opozicija atras tą Petrą ar Marytę ir paklaus, kas jiems davė nurodymą įrašą ištrinti. Atsakymai gali būti labai nemalonūs ir Kancleriui, ir Premjerui. Ir aiškiai įrodantys, kad jų veiksmai neturėjo nieko bendro su įsipareigojimu sąžiningai tarnauti demokratijai.
Ir visa tai vyks tik todėl, kad valdantieji savo balsavimais skandina Skvernelį. Kodėl? Ar todėl, kad nesupranta savo balsavimo pasekmių, ar todėl, kad tokių pasekmių ir siekia? Tik Skvernelis ir žino atsakymą į šį klausimą.