Kas nors galėtų sakyti: o kam konservatoriams jaudintis dėl socialdemokratijos dingimo?
Atsakymas paprastas: socialdemokratams užmirštant, kas yra socialdemokratija ir ką jie patys yra įsipareigoję savo programose, taip jie nuosekliai prisideda plečiantis populizmo erdvei Lietuvos viešajame gyvenime. Nes populizmas politikoje pirmiausia yra dalies politikų nuostata, kad rinkėjus galima ramiai apgaudinėti. Ir kad už tai nieko nebus. Atrodo, kad šiandieniniai socialdemokratai šį žanrą pavertė savo pagrindiniu užsiėmimu.
Taip ir plinta vis naujos populizmo bangos Lietuvoje. Ir ne tiek svarbu, kas tuo užsiima – žinomi populistai valstiečiai ar darbiečiai, ar socialdemokratai, vis dar pretenduojantys į rimtos partijos įvaizdį. „Rimtų“ partijų populizmas žadėti programose viena, o realiame politiniame gyvenime elgtis visiškai priešingai, yra netgi žymiai pavojingesnis nei kokių nors žinomų populistų tam momentui pritaikyti šūkiai, pavyzdžiui, kad LGBT yra pajėgūs sugriauti visas šeimas ar kad pasaulį yra ištikęs pasaulinis žydų sąmokslas. Nes toks į rimtas pretenduojančių partijų „programinis“ populizmas pakerta rinkėjų pasitikėjimą ir tikėjimą, kad politika gali būti rimtas užsiėmimas valstybės reikalais, nes pasirodo, kad politikoje visi yra tik „melagiai“. Ir – „vagiai“.
Pavyzdžių, kaip šiandieniniai socialdemokratai savo kasdienėje veikloje išduoda socialdemokratijos programines nuostatas, nesunku rasti. Užtenka prisiminti vien tik Seimo batalijas dėl „partnerystės“ įteisinimo. Seimo socialdemokratai kažkodėl nuosekliai užmiršta ne tik savo 2020 metų programinius įsipareigojimus dėl partnerystės įteisinimo, kuriuos jie skelbė eidami į Seimo rinkimus, bet ir tai, kad jų partijos lyderė Europos Parlamente nuosekliai balsuoja „už“ LGBT teises, nes tokių nuostatų ištikimai laikosi Europos socialdemokratai.
Socialdemokratų „partnerystės“ populizmas jau yra senokai žinomas reiškinys, nes socialdemokratai jį nuosekliai demonstruoja Seime nuo pat šios kadencijos pradžios. Bet dabar juos ištinka vis gilesnė „mokestinė“ populizmo krizė. Nes Seime yra svarstoma Vyriausybės pateikta mokesčių reforma, o socialdemokratai, pasirodo, ir vėl yra pasiryžę užmiršti tai, ką jie rašė savo 2020 metų rinkimų programoje.
Šiaip jau mokesčių reformos šviesoje ir vykstant karštiems ginčams dėl nekilnojamojo turto mokesčių, labai smagus užsiėmimas yra pavartyti rinkimuose dalyvavusių partijų programas ir pažiūrėti, ką savo programose jos žadėjo daryti su mokesčiais. Paskaičius susidaro vaizdas, kad Seime mokesčių pertvarkai ir nekilnojamojo turto mokesčio reformai jau seniai turėjo pritarti didžiulė Seimo narių dauguma nuo socialdemokratų iki konservatorių, ir netgi valstiečiams bei demokratams pritariant pagrindiniam reformos tikslui – didinti perskirstymą.
Štai ką viena „rimta“ partija savo 2020 metų rinkimų programoje skelbė apie nekilnojamojo turto mokesčio reformą:
„Kitų ES valstybių narių pavyzdžiu turi būti nustatytas adekvatus ir visiems privalomas turto mokestis (numatant saugiklius socialiai pažeidžiamoms grupėms). Turime siekti, kad Lietuvoje pajamos iš periodinių nekilnojamojo turto (įskaitant žemę) mokesčių atitiktų ES vidurkį. Socialiai pažeidžiamoms grupėms nekilnojamo turto mokesčio mokėjimas gali būti atidedamas (neskaičiuojant palūkanų ar delspinigių); sukaupta nekilnojamo turto mokesčio nepriemoka tokiu atveju būtų sumokėta, keičiantis turto savininkui (pvz., pardavimo ar paveldėjimo atveju). Sprendimo teisė dėl nekilnojamo turto mokesčių tarifų turėtų būti perduota savivaldai. Savivalda, nustatydama nekilnojamo turto mokesčių tarifus, galėtų atsižvelgti į vietinius kaštus (gatvių apšvietimas ir valymas, infrastruktūros išlaikymas ir investicijos į ją, viešosios tvarkos užtikrinimas ir t. t.) bei vietinių gyventojų poreikius paslaugoms, kurias nekilnojamo turto mokesčiai finansuotų. Siekiant didesnio efektyvumo valdant valstybės turtą, turi būti palaipsniui pereinama prie valstybės pareigos taip pat mokėti nekilnojamo turto mokesčius už valstybės valdomą turtą.“
Galima būtų siūlyti šio teksto skaitytojams iš trijų kartų atspėti, kam priklauso toks rimtas ir detaliai išplėtotas partinis programinis įsipareigojimas dėl turto mokesčių, po kurio teiginiais ir aš galėčiau pasirašyti?
Turiu nuvilti spėjančiuosius – tai nėra Tėvynės Sąjungos įsipareigojimas.
Kadangi bandantys atspėti gali nesunkiai pasinaudoti „Google“ paieškos paslaugomis ir atrasti, kam priklauso ši citata, tai ilgiau nebekankindamas skubu pranešti, kad tai ištrauka iš Lietuvos socialdemokratų partijos 2020 metų rinkimų programos. Štai taip!
Ir kaip čia dabar neužduosi retorinio klausimo: gerbiami socialdemokratai, kur jūsų nuostatos dabar? Ar būnant opozicijoje jos nebegalioja? Ir tai reiškia, kad socialdemokratiją tam laikui galima užmiršti? Nes svarbiau yra nepritarti viskam, ką siūlo Vyriausybė? Net jeigu tai yra jūsų programos įgyvendinimas? Socialdemokratiją kaip idėją aukojate dėl gryno oponavimo? Svarbu, kad konservatoriai negalėtų priimti svarbių sprendimų, ir nesvarbu, kad tuo pačiu apgaunate savo rinkėjus?
Negaliu už socialdemokratus atsakyti į šiuos klausimus. Tik su autoironijos doze galiu pastebėti, kad savo rinkimų programoje konservatoriai yra žymiai mažiau detaliai įsipareigoję dėl nekilnojamojo turto mokesčio: „gyventojų mokamas nekilnojamo turto mokestis niekaip neatitinka pasaulinės tokio mokesčio praktikos ir visai negeneruoja pajamų“, o Vyriausybės programa šiuo atžvilgiu taip pat yra pakankamai „kukli“: „Pagal mokestinių pajamų struktūrą Lietuva pernelyg pasikliauja netiesioginiais mokesčiais, o nemenkos jų dalies net nesugeba surinkti. Ekonomiškai mažiausiai žalingi mokestinių pajamų šaltiniai, tokie kaip turto mokesčiai, aplinkosaugos mokesčiai, Lietuvoje kol kas yra vieni kukliausių, todėl prioritetą teiksime būtent jiems.“
Nors programa šiuo klausimu yra pakankamai „kukli“, bet yra aiškiai įvardyta, kad Vyriausybė teiks prioritetą turto mokesčiams ir po tokiu įsipareigojimu yra ne tik konservatorių, bet ir abiejų liberalių partnerių parašai.
Kodėl Vyriausybė taip rūpinasi turto mokesčių europietišku sutvarkymu? Todėl, jog nori, kad verslo neslėgtų „žalingesni“ mokesčiai. Ir Vyriausybė žino, kad to iš Lietuvos reikalauja ir Europos Komisija bei su tuo sieja Lietuvos galimybę gauti lėšų iš Europos Komisijos Atsigavimo fondo, skirto paremti tokių reformų, kurias Komisija rekomenduoja šalims, įgyvendinimą. Kad tą patį Lietuvai prie visų valdžių primygtinai siūlė ir siūlo Europos Komisija, tą savo viešame pareiškime primena Lietuvą Europos Komisijoje atstovaujantis komisaras Virginijus Sinkevičius, kuris rašo apie lėšų gavimą iš Atsigavimo fondo: „Sutarimas (Europos Sąjungoje) visada buvo paprastas ir nesikeitė: vyriausybės pačios nusprendžia, kokias reformas turi įgyvendinti, tačiau tos reformos turi būti susijusios su EK rekomendacijomis. Tai ką EK yra pažymėjusi savo rekomendacijose Lietuvai? Apibendrintai, kad palyginti su ES vidurkiu, Lietuva surenka 5 kartus mažiau mokesčių iš NT ir taiko maždaug 30 proc. didesnius mokesčius vartojimui.“
Galima pasirašyti po kiekvienu komisaro žodžiu, tik sunku suprasti, kodėl jis savo pareiškime lyg ir kritikuoja Vyriausybę, o ne opozicijoje esančius savo bendrapartiečius – Sauliaus Skvernelio demokratus, kurių kandidatu į Premjerus komisaras bus įvardytas būsimuose Seimo rinkimuose ir kurie taip pat, kaip ir visa opozicija, nenori pritarti Europos Komisijos rekomendacijų mokesčių reikalais įgyvendinimui, jeigu jas įgyvendina šiandieninė Vyriausybė. Komisaras turėtų atsiminti, kad Europos Komisijoje atstovauja Lietuvai, o ne vien jos opozicijai, kuri tuo metu, kai buvo valdžioje, delegavo jį į Komisiją.
Ar tikrai socialdemokratai ir visa opozicija nenori būti valdžioje?
Suprantama, kad mokesčių pertvarkos ar kažkurių mokesčių didinimo reikalai Lietuvoje nėra ir nebus populiarūs. Taip jau žmogus surėdytas: už naują, modernesnį, brangesnį automobilį jis sutinka mokėti daugiau, jei tam turi pakankamai pajamų, bet, net ir turėdamas pakankamai pajamų, jis nenori mokėti daugiau (mokesčiais) už geresnį švietimą ar sveikatos apsaugą visiems. Bet tam ir yra valstybės atsakingi politikai ir politikos lyderiai, kurie gerai supranta, kad ne tik už modernesnį asmeninį automobilį, bet ir už modernesnį švietimą ar sveikatos apsaugą visiems reikia susimokėti daugiau. Ir atrodo, kad platus politikų ratas – nuo socialdemokratų, demokratų, valstiečių iki konservatorių – tam pritaria beveik vienodais programiniais žodžiais.
Štai S. Skvernelio demokratai savo partijos programoje nedviprasmiškai teigia:
„Esame įsitikinę, kad valstybė gali kokybiškai vykdyti savo funkcijas bei įgyvendinti strateginius uždavinius tik turėdama pakankamus finansinius išteklius. Todėl būtina didinti šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) perskirstymą per valstybės biudžetą ir skatinti savivaldos finansinį savarankiškumą. Siekdami šio tikslo, mes:
- Reikšmingai didinsime per valstybės biudžetą perskirstomą bendrojo vidaus produkto dalį ir sieksime, kad šis rodiklis prilygtų Europos Sąjungos vidurkiui, taip didindami valstybės pajėgumą mažinti regionų ekonominio, socialinio išsivystymo ir gerovės netolygumus, užtikrinti kokybiškų ir visiems prieinamų viešųjų paslaugų teikimą.“
Nuo demokratų savo ambicijomis neatsilieka ir socialdemokratai, savo rinkimų programoje nedviprasmiškai teigdami: „Sieksime iki 2024 m. šalies biudžeto pajamas per mokesčių sistemą padidinti iki 35 proc. BVP.“
Valstiečiai taip pat prieš rinkimus buvo drąsūs ir tiesiog paskelbė, kad toliau nuosekliai įgyvendins S. Skvernelio Vyriausybės patvirtintą „2021–2030 metų nacionalinės pažangos planą bei Lietuvos ateities ekonomikos DNR planą“. O Nacionalinės pažangos plane Vyriausybė (o tuo pačiu ir valstiečiai) įsipareigojo, kad „pajamų iš mokesčių ir socialinio draudimo įmokų dalis, kuri 2019 metais siekė 30,5 proc. nuo BVP, 2025 metais pasieks 34 proc., o 2030 – 35 proc.“
Bendrą programinių įsipareigojimų konsensusą mokestiniais klausimais 2020 metais užbaigė konservatoriai, savo rinkimų programoje beveik tiksliai pakartodami socialdemokratų žodžius: „Manome, kad Lietuvos mokestinių pajamų santykis su BVP turėtų didėti bent 3–4 procentiniais punktais, kad būtų galima užtikrinti viešųjų paslaugų finansavimo tvarumą ir jo palyginamumą su ES vidurkiu ne tik lūkesčių, bet ir finansavimo požiūriu.“
Taigi, atrodytų, kad mokestinio perskirstymo didinimo klausimu Lietuvoje tarp partijų vyrauja beveik visiškas sutarimas. Nepaisant liberalų skepsio bet kokio mokesčių (bet ne išlaidų) didinimo klausimu, atrodytų, kad Seime be jokių didelių pastangų atitinkami sprendimai galėtų būti priimti.
Bet taip nėra!
Kodėl? Ogi todėl, jog, pasirodo, ne tik socialdemokratams, bet ir demokratams bei valstiečiams jų priešrinkiminiai įsipareigojimai nieko nereiškia. Nėra ne tik socialdemokratijos kaip ideologijos, nėra ir demokratų ideologijos, nėra ir valstiečių ideologijos, kurių partijos laikytųsi, nesvarbu, kur jos yra: valdžioje ar opozicijoje. Šiame Seime atsakinga valstybės politika yra mažumoje, nes atviras ar šiek tiek paslėptas populizmas yra daugumoje. Tai ir yra ne konservatorių, o viso šio Seimo didžioji problema.
Stebint šiandieninės opozicijos veiksmus mokesčių reformos klausimais, gali susidaryti vaizdas, kad opozicija iš tikrųjų ir neplanuoja patekti į valdžią po 2024 m. Seimo rinkimų. Nes, jeigu planuotų, tai gerai suprastų, kad naujai valdžiai vis tiek reikės įgyvendinti Europos Komisijos rekomendacijas ir dėl nekilnojamojo turto mokesčių, ir dėl didesnio perskirstymo. Nes kitaip pražudys Lietuvai skirtas ES lėšas. Sveiko proto turinčios opozicinės partijos dėtų pastangas, kad tokias nepopuliarias reformas opozicijos padedama įgyvendintų dabartinė valdžia ir kad to netektų daryti opozicijai, kai ji, kaip pati planuoja, po rinkimų perims valdžią. Bet kartais būna taip, kad opozicijoje būdami socialdemokratai praranda ne tik socialdemokratiją, bet ir sveiką protą. Arba tiesiog neplanuoja po rinkimų perimti valdžios. Socialdemokratijos krizė gali pasireikšti įvairiais pavidalais – ir sveikos nuovokos praradimu, ir nenoru perimti valdžios.
Žodžiais ar pinigais kursime gerovės valstybę?
Prezidentas Gitanas Nausėda mėgsta pakalbėti apie gerovės valstybę. Lietuvos rinkėjai iš jo dažnai kartojamų žodžių ir kritikos Vyriausybei turi suprasti, kad tik jis vienas Lietuvoje tą gerovės valstybę ir kuria. Vyriausybė, suprask, tam tik trukdo. Ir Vyriausybės pasiūlyta mokesčių reforma, ir nekilnojamojo turto pasiūlyta pertvarka taip pat tam tik trukdo.
Bet Prezidentas, atrodo, nežino (arba apsimeta, kad nežino), jog Europos Sąjungoje gerovės valstybės (Vokietija, Švedija) buvo sukurtos toms valstybėms turint galimybių finansuoti gerovės valstybei būtinas programas. Todėl šių valstybių mokestinis perskirstymas yra žymiai didesnis. Ir turto mokesčiai taip pat yra žymiai reikšmingesni. Galima net padaryti paradoksalią išvadą: jeigu valstybėje nėra turto mokesčių, atitinkančių gerovės valstybių vidurkį, tai ir gerovės valstybės ten nėra.
Deja, Lietuvoje nėra ne tik socialdemokratijos, bet ir Prezidento, kuriam tikrai rūpėtų gerovės valstybė. Nes gerovės valstybė yra kuriama ne populistiniais pareiškimais, o realiais pinigais.
Ir pabaigai: Lietuva galėtų išspręsti daugelį valstybės finansinių reikmių, jeigu galėtų įvesti „populizmo mokestį“ ir juo apmokestinti ne tik populizmu užsiimančius politikus, bet ir jais patikinčius rinkėjus.
O iki tokių mokesčių įvedimo telieka tik apgailestauti, kad Lietuvoje dingo rimtoji socialdemokratija. Švelnus populizmo rūkas apima vis platesnius kairiuosius horizontus. Ir rūmus Daukanto aikštėje…