Vis tik, mano įsitikinimu, Prezidento rinkimuose šį kartą esminį vaidmenį vaidins ne rinkimų kampanija.
Kaip rodo Eurobarometro atlikti rinkėjų nuotaikų tyrimai, prieš Europos Parlamento rinkimus visoje Europoje, o ypač Lietuvoje, pagrindinės rinkimų temos, kurios jaudina rinkėjus, yra ne kokie nors ekonominiai ar socialiniai reikalai, o gynyba, saugumas ir kelias į taiką (žr. grafikus).
Galima spėti, kad panašiai yra ir Lietuvos Prezidento rinkimuose: rinkėjams ir šiuose rinkimuose labiausiai rūpi gynybos, saugumo ir kelio į stabilią taiką reikalai. Rusijos karas prieš Ukrainą rinkėjams yra svarbiausia tema tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje. Nors kai kas ir nuogąstavo, kad Europos rinkėjai ilgainiui pavargs nuo karo ir jis jiems vis mažiau rūpės, tačiau apklausos rodo priešingas tendencijas – rinkėjai pavargsta ne nuo karo temos, o nuo politikų impotencijos, sprendžiant karo reikalus. Todėl rinkėjai į rinkimus žada eiti žymiai aktyviau, tikėdamiesi, kad politikai išgirs jų siunčiamą nedviprasmišką signalą: gana trypčioti, investuokite į gynybą ir saugumą, investuokite į Ukrainos pergalę.
Rinkėjams esminis klausimas artėjančiuose Prezidento rinkimuose bus paprastas: pagal kokius kriterijus pasirinkti, už ką balsuoti rinkimuose, kuriuose sprendžiamas vienintelis klausimas – Lietuvos gynybos ir saugumo ateitis? Mano įsitikinimu, užteko vienų debatų, kad galima būtų aiškiai suprasti, jog bent keturi kandidatai savo skelbiamomis provakarietiškomis programinėmis nuostatomis užsienio ir saugumo politikos reikaluose vienas nuo kito skiriasi tik atskiromis detalėmis, o kiti keturi kandidatai taip pat vienijasi Kremliui ar Pekinui palankiomis nuostatomis.
Esu tikras, kad tik pirmos grupės kandidatai pretenduos į nugalėtojus pirmajame rinkimų ture, todėl nėra reikalo labai detaliai aptarinėti jų programinių nuostatų skirtumo. Ir todėl galima konstatuoti, kad ne programiniai kriterijai yra tie, pagal kuriuos bus galima pasirinkti, už ką reikia balsuoti.
Tačiau ką tikrai verta žymiai giliau nagrinėti – tai kandidatų charakterius, jų išskirtines savybes ir esminius skirtumus. Ir pagal charakterio parametrus rinktis, už ką verta balsuoti.
Kodėl charakterių savybėms reikia skirti didžiausią dėmesį, balsuojant už būsimąją Prezidentę ar Prezidentą?
Todėl, kad Prezidento institucija yra vieno asmens instuticija, ir todėl to asmens charakterio savybės, o ne programinės nuostatos daro didžiausią įtaką būsimojo Prezidento veiklai bei jo gebėjimui suteikti valstybės reikalams realią pridėtinę vertę, o ne vien tik pabūti gražia nuotrauka.
Charakterio savybes gali nustatyti tik pažindamas žmogų. Jokios jo programinės tezės, straipsniai ar interviu žurnalui „Žmonės“ tokių charakterio savybių neleidžia pažinti. Tokias savybes geriausiai atskleidžia tik žmogui tenkantys sudėtingesni išbandymai, elgesys ir veiksmai tokių išbandymų akivaizdoje. Tiek Gitanas Nausėda, tiek ir Ingrida Šimonytė turėjo progų savo charakterio savybes atskleisti, nes jiems su pareigomis teko ir sudėtingi išbandymai. Sunkiau ką nors pasakyti apie Giedrimo Jeglinsko ar Dainiaus Žalimo charakterio savybes, nes jiems neteko atlaikyti tokio pat masto sudėtingesnių išbandymų. Tiesą sakant, ir politinė logika sako, kad pirmajame ture didžiausia konkurencija bus tarp G. Nausėdos ir I. Šimonytės, todėl giliau svarstyti yra verta tik jų charakterių savybes ir jų esminius skirtumus.
Vertindamas savo požiūrį į G. Nausėdą dar kartą galiu pakartoti tai, ką ne vieną kartą esu sakęs: neturėjau ir neturiu kokių nors priekaištų G. Nausėdos programinėms nuostatoms, nes jose nėra nei kokių nors ypatingų klaidų, nei kokių nors ypatingų naujovių, kurios kaip nors išskirtų jas iš bendro normalių programinių nuostatų fono. Tačiau galiu išsakyti daug priekaištų G. Nausėdos charakterio savybėms, kurios ryškiai atsiskleidė pirmos kadencijos metu ir kurios sutrukdė Prezidentui savo veikla suteikti valstybei kokią nors pridėtinę vertę.
Tiesą sakant, turiu vėl ir vėl sugrįžti prie tos pačios išvados: baigiantis Prezidento G. Nausėdos kadencijai, aš negaliu įvardyti jokių jo nuveiktų darbų, kokios nors realios pridėtinės vertės, kurią per tą laiką jis pats savo veikla (o ne prisiimdamas Vyriausybės nuopelnus) būtų sugebėjęs sukurti. Tokios pridėtinės vertės nesugebu įvardyti ne tik aš, bet to nesugeba padaryti ir politikos ekspertai (iki šiol nematau tokių besibaigiančios kadencijos vertinimų), to nesugeba padaryti ir pats Prezidentas.
Drįstu tvirtinti, kad tokią „prezidentinę tuštumą“, tokį neproduktyvų prezidentavimą lėmė ne kokie nors programiniai trūkumai, o G.Nausėdos asmenybės charakterio bruožai.
Kai kam gali atrodyti, kad nieko blogo tuose charakterio bruožuose nėra, žmogus – kaip žmogus, visi turi kokių nors trūkumų, bet tai nėra tai, kas turėtų Lietuvos piliečius jaudinti.
Tačiau Prezidento pareigos ir jomis į vieną asmenį sukoncentruota didžiulė atsakomybės našta mažiausius įtrūkimus asmens charakteryje lengvai gali paversti valstybės funkcionavimui pavojingais plyšiais. Ypač tuo atveju, jei valstybei tenka išgyventi sunkių išbandymų laikotarpį, tokie charakterio plyšiai gali tapti tikrai sunkia valstybės problema.
Yra daugybė charakterio bruožų, kuriuos nagrinėjant galima lengvai pasiklysti. Ir ne šio teksto tikslas yra bandyti aptarti visus įmanomus charakterio bruožus. Todėl savo dėmesį koncentruosiu tik į kelis pagrindinius bruožus, kurie, mano įsitikinimu, yra kritiškai svarbūs Prezidento veikloje. Ir tuo aspektu pabandysiu parodyti, kokie skirtumai yra išryškėję abiejų kandidatų charakteriuose:
Asmenybės vertybiškumas (padorumas, garbingumas, kuklumas, ištikimybė tiesai). Išbandymuose išryškėjęs asmenybės vertybiškumas arba to trūkumas man yra pagrindinis asmenybės charakterio bruožas, lemiantis mano apsisprendimą, ar galiu tokiu asmeniu pasitikėti, ar ne.
Ingrida Šimonytė – niekada nemeluoja ir nesislapsto nuo tiesos, organiškai neapkenčia netiesos, visada yra natūrali ir nesusireikšminusi, niekada nesigiria, visada išlieka skaidri, aplinkinių atžvilgiu padori ir garbinga.
Gitanas Nausėda – nevengia slapstytis nuo tiesos, kartu ir skelbti netiesos (vien ko verta jo reakcija į Seimo komisijos išvadas), mėgsta susireikšminti ir akivaizdžiai turi problemų su narciziškumu, o padorumo ir garbingumo savybės (ypač kalbant apie nuolatines pastangas sau priskirti Vyriausybės nuveiktų darbų rezultatus) taip pat nėra tos savybės, kurias būtų galima pripažinti G. Nausėdos pagrindiniais charakterio bruožais.
Todėl į klausimą, su kuriuo iš jų „eičiau į mūšį“, nes pasitikiu jo asmenybės vertybiškumu – atsakau labai paprastai: su Ingrida drąsiai eičiau į bet kokį mūšį, nes ne vieną politinį mūšį jau yra tekę kartu atlaikyti. Jeigu tektų tai daryti su G. Nausėda, nuolat su baime dairyčiausi per petį.
Charakterio stuburas. Politikoje labai greitai pamatai, kas yra „su stuburu“: kas yra ištikimas aiškioms politinėms vertybėms ir išlieka principingas bei neišsižada svarbių tikslų net ir sudėtingiausių išmėginimų akivaizdoje, o kas yra „vėjarodė“ – savo pažiūras keičia pagal tai, kuria kryptimi vėjas pučia.
Gitanas Nausėda – kažkada, artėjant 2019 m. rinkimų dienai, rašiau tokius žodžius: „O kandidatas be stuburo ar be priklausomybės nuo savo pažiūrų tampa labai lengvai atpažįstamu: susitikimuose su skirtingomis auditorijomis jis demonstruoja ne ištikimybę savo pažiūroms (nes tokių neturi), bet gebėjimą prisitaikyti prie auditorijoje vyraujančių pažiūrų. Deja, Gitanas Nausėda pastaruoju metu vis ryškiau demonstruoja šią savybę: nepriklausomybę nuo kokių nors pažiūrų ir gebėjimą prisitaikyti prie bet kokios auditorijos. Ir gebėjimą kaitalioti savo tapatybę.“
Per prabėgusius penkerius metus niekas nepasikeitė: apie G. Nausėdą tikrai negali pasakyti, kad jis „su stuburu“.
Tuo tarpu Ingrida Šimonytė per ketverius metus turėjo daugybę progų įrodyti, kad ji tikrai yra „su stuburu“. Todėl tie žodžiai taip tinka prie jos nuotraukos plakatuose. Nes ji tikrai – „su stuburu“. Gal su tvirčiausiu „stuburu“ tarp visų, kas šiuo metu dalyvauja Lietuvos politikoje.
Darbų solidumas. Charakterio vertybiškumas ir stuburas lemia ir darbų solidumą, kai daromi solidūs darbai, nesidairant į reitingų pokyčius. Darbų solidumas išnyksta „kaip dūmas, neblaškomas vėjo“, kai visos veiklos prioritetu tampa reitingai.
Ingrida Šimonytė – ir darbai, ir darbų solidumas yra išskirtinis jos lyderystės bruožas. Gal Vyriausybei ne viską pavyko įgyvendinti, kas buvo susiplanuota, gal buvo ir skaudžių klaidų ar nesėkmių, bet niekaip neišeina įvardyti kokio nors pačios Ingridos veiksmo, kur būtų galima įžiūrėti bent kokius nors asmeninio populiarumo vaikymosi požymius. Priešingai, galima būtų priekaištauti, kad buvo dedama per mažai pastangų iškomunikuoti reikalingą informaciją apie esminius darbus ir svarbiausias reformas. O juk tiek pandemijos suvaldymas, tiek energetikos kainų krizės užgesinimas, tiek reikšmingiausios investicijos į krašto gynybą ir parama Ukrainai bus prisiminti kaip Vyriausybės solidžiausių darbų pavyzdžiai. O kur dar ir esminė valstybės tarnybos pertvarka ar didžiausia pertvarka Lietuvos elektros ūkyje nuo pat 1990-ųjų. Visa tai verta vadinti „solidžiais darbais“, kurių sėkmę visų pirma lėmė asmeninės Ingridos Šimonytės charakterio savybės: asmenybės vertybiškumas ir charakteris „su stuburu“.
Gitanas Nausėda – nei darbų, kuriuos būtų galima įvardyti besibaigaint kadencijai, nei visos veiklos solidumo. Ištisinė orientacija tik į reitingus, o tai dažniausiai baigiasi visiškai nesolidžiais veiksmais ir nuolatiniais bandymais sau prisiskirti kitų veiklos rezultatus ir nuopelnus. Paskutinis pavyzdys – bandymas sau prisiskirti nuopelnus, paskelbiant, kad lenkų teisėsauga sulaikė nusikaltėlius, kurie Vilniuje užpuolė ir sužalojo Leonidą Volkovą. Toks nesolidus G. Nausėdos veiksmas ne tik sutrikdė, bet ir supykdė Lenkijos teisėsaugininkus ir, be abejo, pakenkė tarpusavio pasitikėjimui. Nuotraukų gausa, kuriose bandoma atrodyti solidžiai kokių nors vėliavų fone, visiškai neatperka to fakto, kad reali veikla tampa nesolidžios veiklos etalonu.
***
Taip atrodo dviejų pagrindinių kandidatų charakterių ir jų skirtumų analizė. Bent jau bandymas juos racionaliai analizuoti. Kai kas gali sakyti, kad tokia analizė neturi prasmės, nes, atseit, už ką balsuoti, žmonės renkasi pagal „myliu–nemyliu“ principą, o ne pagal kokius nors racionalius argumentus ar tuo paremtas charakterių analizes.
Galbūt „myliu–nemyliu“ požiūris renkantis, už ką balsuoti, ir tiko, kai gyvenome ramiais taikos metais ir kai nejautėme jokių realių grėsmių savo saugumui.
Deja, norime to ar nenorime, bet dabar gyvename visai kitokiomis aplinkybėmis. Ir Prezidentę ar Prezidentą rinksime ne šių metų gegužės mėnesiui, kai vyks rinkimai, bet visai naujai kadencijai, kuri tęsis iki pat 2029 metų. Per tą laiką visko gali įvykti. Vladimiro Putino veiksmai yra neprognozuojami.
Todėl ir verta atsakyti į paprastą klausimą: jeigu Lietuvai per ateinančius 5 metus teks atlaikyti karinę agresiją, tai kokio Prezidento tokiu atveju reikėtų Lietuvai: su stuburu, su akivaizdžiu asmenybės vertybiškumu, su solidumu savo veikloje ar Prezidento – be stuburo, be asmenybės vertybiškumo ir nesugebančio išlaikyti solidumo savo veikloje?
Esu įsitikinęs, kad absoliučios daugumos, sugebančios racionaliai pasirinkti, sprendimas būtų toks pats: su stuburu!
Todėl ir sakau, kad šiuose rinkimuose rinksimės ne nuotrauką, o charakterį!