Šeštadienį Rusijos žmonės daugelyje miestų – nuo Vladivostoko iki Maskvos ir Peterburgo, masiškai išėjo į gatves su vienu bendru šūkiu „Путин уходи!“. „Reuters“ agentūra praneša, kad Maskvoje į „Navalno protestą“ susirinko 50 tūkst. žmonių. Tai yra didžiausias kiekis protestuotojų Maskvoje nuo 2013 metų.
Visoje Rusijoje suimta daugiau nei 3000 protestuotojų – tai vienos dienos „rekordas“ Rusijoje. Maskvoje Omon juos vaikė ir mušė neprasčiau nei Lukašenkos Omon Minske. Aleksejaus Navalno štabas jau paskelbė, kad kitą savaitę vėl organizuos protestus visoje Rusijoje, nors didelė dalis A. Navalno bendražygių jau yra suimti taip pat, kaip ir pats A. Navalnas.
Ar tai jau galima laikyti „baltarusiškos“ revoliucijos Rusijoje pradžia?
Nesu pranašas Mikalda, kad galėčiau pranašauti, tačiau, kaip rašiau savo tekste praėjusių metų rugsėjį, yra istorinių objektyvių faktorių, kurie leidžia teigti, kad Rusijos žmonės gali pasekti Baltarusijos revoliucijos keliu.
Demokratija galima ne tik Ukrainoje ir Baltarusijoje, ji galima ir Rusijoje – tai yra svarbiausia pamoka visiems tiems, kurie iki praėjusių metų revoliucijos Baltarusijoje laikėsi nuomonės, kad Rusija niekada nesugebės tapti demokratija.
Rusijos žmonės nėra kažkuo ypač skirtingi nuo Ukrainos ar Baltarusijos žmonių, gal jų smegenys yra šiek tiek labiau „praplautos“ Kremliaus propagandos, gal jie vis dar giliau serga poimperine nostalgija, tačiau tai nesukuria esminio skirtumo.
Tuo pačiu metu verta atsiminti, kad lygiai prieš metus, 2020 metų sausio-vasario mėnesiais, niekas Lietuvoje taip pat netikėjo, kad Baltarusijoje gali įvykti tokia demokratinė revoliucija, kurios galimybių pirmieji požymiai pasirodė tik gegužės-birželio mėnesiais. Nes iki tol visi galvojome, kad baltarusių smegenys yra dar labiau „praplautos“ nei eilinių rusų ir, kad jiems poimperinė „sąjunga su Rusija“ yra labiausiai priimtina tolesnė trajektorija.
Tik dabar galime nuoširdžiai prisipažinti, kaip prieš metus mes giliai klydome dėl Baltarusijos žmonių mąstymo ir jau tuo metu tarp jų vyravusių nuostatų (kurių mes nesugebėjome įžvelgti), kurios šiek tiek vėliau ir lėmė demokratinės revoliucijos protestų galią, kuri tęsiasi iki šiol.
Iš demokratinės revoliucijos Baltarusijoje patirties taip pat galime pasidaryti išvadas, kad ne vien revoliucijos lyderiai lemia revoliucijos sėkmę. Protesto lyderiai vaidina labai svarbų vaidmenį, bet labiau kaip trigerių, kurie padeda užsižiebti revoliucijos ugniai, bet toliau ugnies plėtrą valdo nebe lyderiai, bet visai kiti masinės visuomenės procesai.
Sekant revoliucijos Baltarusijoje patirtimi, galima teigti, kad didžiausią pavojų Putino režimui kelia ne pats A. Navalnas, kuris tikrai yra neprilygstamas šiuolaikinės Rusijos istorijos didvyris, atliekantis ir didžiulį darbą, nuvainikuodamas Putino režimą. Didžiausią pavojų Putinui kelia ta Rusijos piliečių dalis, kurių net 59% dar 2019 metais „Levada“ centro apklausoje pasakė, kad jie nori esminių permainų Rusijoje.
Po 2019 metų „Levada“ daugiau panašių klausimų apklausose nebeuždavinėjo (bent jau nėra viešai skelbiamų ataskaitų), tačiau būtų sunku tikėtis, kad per pastaruosius dvejus metus Rusijoje piliečių, norinčių esminių permainų, skaičius būtų sumažėjęs.
Baltarusijoje praėjusių metų gegužę darytos apklausos taip pat rodė, kad daugiau nei 60% baltarusių nori esminių permainų. Ir tai man buvo rimčiausias signalas, kad Baltarusijoje „kažkas gali įvykti“.
Demokratinė Baltarusijos revoliucija realiai prasidėjo tada, kai tie baltarusiai, kurie tikrai nori permainų, pajuto ir pamatė, kad jų yra dauguma. Tam, kad jie tai suvoktų, kad jų yra dauguma, reikėjo Viktoro Babarykos ir Sergejaus Tychanovskio apsisprendimo kandidatuoti. Tai sukūrė kilometrinių eilių vaizdą, kai žmonės tose eilėse stovėjo tam, kad pasirašytų. Po to, kai V. Babaryką ir S. Tsychanovskį suėmė, reikėjo trijų drąsių moterų, su Svetlanos Tychanovskajos lyderyste, ir jų mitingų visoje Baltarusijoje, kas leido pamatyti, kad visi Baltarusijos regionai (ne vien tik Minskas) yra šitos „protesto daugumos“ dalis.
Ir galų gale reikėjo rugpjūčio 9-osios rinkimų dienos „Golos“ ir „Zubr“ gebėjimo įtikinamai įrodyti, kad tikroji dauguma baltarusių balsavo už Svetlaną Tychanovskąją, nors visa Lukašenkos propagandos mašina ir bandė teigti priešingai. Štai visi šie įvykiai bei rezultatai ir padėjo baltarusiams patikėti, kad jų, siekiančių permainų Baltarusijoje, yra tikra dauguma. Tada, kai jie tai suvokė, tada jie nustojo bijoti ir Lukašenkos, ir viso jo Omono.
„Baltarusiškai“ revoliucijai Rusijoje reikia to paties – reikia, kad tie 60% rusų, kurie apklausose pasisako už permainas, kad jie turėtų galimybių įsitikinti, jog jų yra dauguma. A. Navalnas šias galimybes ir kuria. Kai permainų siekiantys Rusijos žmonės patikės, kad jų yra tikra dauguma, tada jokie Maskvos omonai ir protesto lyderių areštai jų nebesustabdys.
Šiandien pačioje Rusijoje šis kelias demokratinės Rusijos link tik prasidėjo. Putinas nuosekliai seka Lukašenkos keliu ir tikisi, kad kalėjimai bei Omon šį demokratinės Rusijos kelią sustabdys. Lukašenka per praėjusius metus pasiekė tiek, kad šiandien yra likęs tik vienas klausimas, – kada jam teks ieškoti prieglobsčio kur nors tolimoje Venesueloje. Putinas gali tokį patį klausimą išgirsti šių metų pabaigoje.
Demokratinė baltarusių revoliucija yra įkvėpimas Rusijos demokratinei revoliucijai. Artimiausiu metu Kremliui gali nebeužtekti nei politinių, nei finansinių, nei Omon resursų rūpintis dar ir Lukašenkos išlikimu.
Baltarusijos revoliucija ir Navalnas yra tai, kas įkvėps tolesnę revoliucijos Rusijoje eigą. Jos sėkmę lems tai – ar tylioji Rusijos dauguma, kuri pasisako už permainas, patikės, kad jie yra naujoji dauguma. Baltarusijoje tai įvyko. Tai turi visas galimybes įvykti ir Rusijoje.