Mano įsitikinimu, šiandien tokia pat fronto linija, drįsčiau ją pavadinti „Sausio 13-osios fronto linija“, yra ginama Ukrainoje. Ten sprendžiasi ne tik Ukrainos likimas. Ten sprendžiasi visos Europos, taip pat ir mūsų, likimas. Laimės Ukraina – po 27 metų visai kitokia bus ne tik Ukraina, bet ir visa Europa, taip pat ir Lietuva. Kitokia bus ir Rusija. Pralaimės Ukraina – visi risimės atgal.
Todėl pastaruoju metu tiek daug dėmesio skiriu „Ukrainos reikalui“: tiek pačioje Ukrainoje, tiek ir plačiame Vakarų pasaulyje. Taip matau mūsų šiandieninę atsakomybę tame pačiame „Sausio 13-osios fronte“.
Prieš 27-erius metus svarbiausia buvo apsiginti patiems, dabar svarbiausia yra padėti Ukrainai apsiginti. Ukrainos gynybą suprantu ne tik kaip gynybą nuo karinės agresijos, bet ir kaip sutelktas Ukrainos, mūsų ir visos Vakarų bendruomenės pastangas padėti sukurti sėkmingą, vakarietišką Ukrainą.
Lietuva daug daro padėdama Ukrainai: siunčiame ginklus, renkame aukas, siunčiame ekspertus, remiame Ukrainą svarbiuose tarptautiniuose forumuose.
Šiame tekste noriu apžvelgti, ką per praėjusius metus pavyko pasiekti, įgyvendinant tarptautinės paramos Ukrainai iniciatyvą, kuri įgavo „Maršalo Plano Ukrainai“ pavadinimą. Praėjusiais metais tai buvo mano svarbiausio rūpesčio ir svarbiausių darbų iniciatyva.
Surašyti šį tekstą paskatino į rankas pakliuvęs paskutinis vieno iš įtakingiausių ir labiausiai užsienio politikos ekspertų skaitomų pasaulinių žurnalų „Foreign Policy“ numeris. Jame radau Michael Carpenter, buvusio JAV viceprezidento Joe Biden užsienio politikos patarėjo straipsnį „Ukraine Needs U.S. Help to Fight Corruption“, kuriame jis gyrė ir plačiai aprašė mūsų iniciatyvą. Nustebau, kaip išsamiai ir su kokiu fundamentaliu mūsų iniciatyvos supratimu autorius ją aprašo.
Paskaitęs M. Carpenter straipsnį nusprendžiau, kad ir Lietuvos skaitytojai bei rinkėjai turi būti detaliau supažindinti su tuo, ką per metus pavyko nuveikti šiame ukrainietiškame „Sausio 13-osios fronte“.
Ta proga pateikiu beveik neredaguotą tekstą, kurį paskutinės kelionės su „Maršalo Plano Ukrainai“ iniciatyva metu (2017 m. gruodžio 16 d.) surašiau savo feisbuko paskyroje, leisdamas laiką Toronto oro uoste.
***
Ką šiandien pasakytų generolas George Marshall?
Toronto oro uoste laukiu lėktuvo į Frankfurtą. Po to – namo.
Tai jau paskutinė šių metų kelionė. Ir visi metai, visos kelionės – su ta pačia Maršalo dvasia, su ta pačia „Maršalo Plano Ukrainai“ idėja.
1947 m. II Pasaulinio karo didvyriui, generolui, o tuo metu JAV Valstybės sekretoriui G. Maršalui rūpėjo, kaip sustabdyti Stalino pastangas išplėsti savo politinę įtaką ir į karo sugriautas Prancūziją, Italiją, Graikiją, kur vietiniai komunistai (valdomi iš Kremliaus) ruošėsi laimėti rinkimus, išnaudodami natūralų žmonių nepasitenkinimą sunkia ekonomine ir socialine padėtimi. G. Maršalas pasiūlė planą, kaip JAV ekonominės paramos priemonėmis atstatyti Vakarų Europos ekonomikas, ir tuo pačiu sugriauti Stalino politinio dominavimo planus. Ir Vakarai nugalėjo...
2017 metais pasiūlėme „Maršalo Plano Ukrainai“ iniciatyvą, kuria siekiame tokių pačių tikslų – ekonominėmis priemonėmis padedant atkurti Ukrainos ekonomiką, kartu paskatinti Ukrainos politinę bendruomenę toliau tęsti sudėtingų reformų įgyvendinimą. Taip siekiame neleisti Putinui Ukrainoje laimėti strateginės pergalės – susigrąžinti ir įtvirtinti savo politinį dominavimą Ukrainos valstybės tolesnėje raidoje. Putinui rūpi viena – kad Ukraina nesugebėtų reformuotis ir netaptų sėkminga valstybe, nes Putinui reikia, kad Ukraina liktų „pilkoje zonoje“. Ukrainos sėkmė būtų pavojinga Putinui, nes tai būtų užkrečiantis pavyzdys eiliniams Rusijos piliečiams, ir Ukrainos sėkmė mažintų erdvę pačioje Ukrainoje Putino hibridinėms manipuliacijoms.
Galų gale, Ukrainos sėkmė yra ir vienintelis instrumentas, kurį Vakarai turi savo dispozicijoje, siekiant žymiai sudėtingesnio ir ilgiau užtruksiančio rezultato – pozityvių transformacijų pačioje Rusijoje. Viskas, ką mes, Vakarai, galime padaryti, siekdami padėti Rusijos pozityvioms transformacijoms, tai pasiekti, kad Rusija būtų apsupta sėkmingomis demokratinėmis valstybėmis – pirmiausia Ukraina, bet taip pat ir Moldova, Gruzija, o vėliau – ir Baltarusija, Armėnija, Azerbaidžanu.
Štai toks matymas ir paskatino ankstyvą 2017 metų pavasarį ne tik surašyti „Maršalo Plano Ukrainai“ filosofiją, bet ir imtis aktyvios lobistinės kampanijos pagrindinėse Vakarų sostinėse, ir pačiame Kijeve. Taip jau susiklostė, kad iniciatyvos pradinė sėkmė vedė prie naujų uždavinių ir naujų darbų, naujų kelionių ir naujų iššūkių. Ir tik šiandien Otavoje baigėme šių metų vis labiau intensyvėjusį kelionių ir susitikimų ciklą, kai į pabaigą dažniau mačiau kitų šalių parlamentus nei Seimo posėdžių salę, viešbučių kambarius mačiau dažniau nei savo namus ir savo šeimą.
Belaukdamas lėktuvo į Frankfurtą, bandau susidėlioti, ką per prabėgusius 7–8 mėnesius teko nuveikti ir ką pavyko pasiekti.
1. 2017 metų kovą Seimo Europos reikalų ir Užsienio reikalų komitetai vieningai patvirtino mano kartu su Petru Vaitiekūnu ir Gediminu Kirkilu parengtą Lietuvos paramos Ukrainai planą, kuris apėmė ir „Maršalo Plano Ukrainai“ iniciatyvą.
2. Po to, kai Maršalo Plano Ukrainai iniciatyvai kovo pabaigoje Maltoje pritarė Europos liaudies partijos suvažiavimas, jame dalyvaujant ir Angelai Merkel, ir Petro Porošenkai, supratome, kad mūsų laukia didelis darbas tinkamai išnaudoti tokią Europos politikų paramą.
3. Ukrainos Prezidentas P. Porošenka, iš Maltos grįžęs į Kijevą, viešai ir garsiai paskelbė, kad tai yra viena svarbiausių paramos Ukrainai tarptautinių iniciatyvų. Taip Ukrainos visuomenėje kilo dideli lūkesčiai, susiję su šia iniciatyva, o mes supratome, kad turime dar labiau pasiraitoti rankoves, kad tokių lūkesčių nenuviltume.
4. Taip pradėjome savo lobistines keliones „Už Maršalo Planą Ukrainai“. Susiformavo bendros Lietuvos Seimo ir Ukrainos Rados delegacijos branduolys: A. Kubilius, G. Kirkilas, H. Hopko, O. Yedniak. Prisijungdavo Ž. Pavilonis ar M. Puidokas, kai kurie kiti Ukrainos Rados deputatai. Vėliau prisijungė ir Užsienio reikalų ministerijos žmogus – Ramūnas Stanionis, atliekantis milžinišką organizacinį bei idėjų formulavimo darbą.
5. Su tokia ar panašia delegacija aplankėme Vašingtoną (2 kartus), Briuselį (2 kartus), Londoną (2 kartus), Berlyną, Paryžių, Otavą, Varšuvą, Taliną. Be to, nesuskaičiuojamas skaičius kelionių į Ukrainą, individualių vizitų į Briuselį, Kadenabiją, Taliną ir kitur, kur vis kalbėdavome apie tą pačią idėją.
6. Prie bendrų pastangų agituoti už „Maršalo Planą Ukrainai“ prisidėjo ir Seimo Pirmininkas V. Pranckietis, ministras L. Linkevičius, kiti politikai, mūsų diplomatai, ypač Kijeve ir Briuselyje. Premjero patarėjas D. Matulionis sudarė specialią neformalią darbo grupę bendroms pastangoms koordinuoti, kurios pagrindiniu varikliu ir tapo R. Stanionis.
7. Esminiai šių mėnesių pasiekimai:
a) Planas tapo žinomas daugelyje svarbių sostinių ir institucijų. Kijeve ir Ukrainoje tapo labai gerai žinomas.
b) Užmegzti geri kontaktai su svarbiais „sprendėjais“ daugelyje sostinių, Europos Komisijoje ir Europos Parlamente.
c) Susiformavo labai glaudus dialogas su svarbiomis tarptautinėmis finansų institucijomis: World Bank, EIB, EBRD. Visi panašiai matome svarbiausias problemas Ukrainoje.
d) Tiek Kijeve, tiek Briuselyje mūsų pastangų dėka yra pagaliau išsiaiškinta, kad po Maidano revoliucijos Ukraina iš įvairių donorų ir tarptautinių finansinių institucijų yra gavusi 6–7 mlrd. Eur finansinės paramos, kuri turi būti investuota į realią Ukrainos ekonomiką (infrastruktūrą, smulkų ir vidutinį verslą), tačiau Ukraina iki šiol sugebėjo panaudoti tik 1,6 mlrd. Eur. Taip yra todėl, kad Ukrainos valdžios gebėjimai tinkamai paruošti svarbius infrastruktūrinius projektus donorų finansavimui vis dar yra labai menki. Todėl Ukrainos valdžiai siūlome perimti mūsų Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau CPVA) patirtį: steigti Kijeve specialią agentūrą, kuri turėtų mandatą ir resursus efektyviai parengti tokius projektus ir užtikrintų, kad jų įgyvendinimas būtų skaidrus. Mes patys, susidūrę su panašiomis finansinės paramos įsisavinimo problemomis, CPVA sukūrėme 2002 metais.
e) Vienas iš svarbiausių pasiekimų – Europos Parlamentas savo rekomendacijose Rytų Partnerystės Summitt‘ui lapkričio mėn. rekomendavo ES vadovybei ir EIB įgyvendinti mūsų iniciatyvą (svarbus Laimos Andrikienės indėlis). Europos Komisijos vadovybė taip pat vis geriau supranta tokios iniciatyvos svarbą. Apie tai Briuselyje Rytų Partnerystės Summmitt‘o metu, susitikdamas su EK Prezidentu J. C. Juncker ir Kaimynystės politikos komisaru J. Hahn, buvo informuotas Prezidentas P. Porošenka, tai teko išgirsti ir mums, bendraujant su atsakingais Komisijos pareigūnais.
f) Šių metų birželio mėnesio pabaigoje Kopenhagoje yra organizuojama 2-oji „Ukrainos reformų konferencija“. Pirmoji buvo organizuota 2017 m. liepą Londone. Yra planuojama, kad tuo pat metu bus organizuojama ir didelė investuotojų bei donorų konferencija, taip pradedant ir naują „Maršalo plano Ukrainai“ įgyvendinimo etapą.
g) Gali būti, kad ukrainiečiai sausio pabaigoje, Davoso forumo metu, vyksiančiuose tradiciniuose „Ukrainos pusryčiuose“ sieks kalbėti ir pristatyti „Maršalo Plano Ukrainai“ iniciatyvą.
h) Šių metų sausio pabaigoje Vilniuje organizuojame neformalų pasitarimą – seminarą, kuriame kviečiame susirinkti pagrindinius „Maršalo Plano Ukrainai“ veikiančius asmenis: Europos Komisijos ir Ukrainos valdžios atstovus, o taip pat EIB, EBRD, WB atstovus. Tikslas – pristatyti CPVA patirtį ir aptarti panašios institucijos įkūrimo Ukrainoje perspektyvas, nes ji būtina norint toliau judėti su Maršalo plano įgyvendinimu. Tokia agentūra Kijeve turėtų būti įkurta pagrindinių donorų ir būtų atsakinga už tinkamą finansuojamų projektų parengimą ir jų įgyvendinimo priežiūrą, už viso proceso skaidrumą, o taip pat turėtų prižiūrėti ir tai, ar Ukrainos Vyriausybė efektyviai įgyvendina su donorais sutartas svarbiausias reformas, bei rūpintųsi Maršalo Plano įgyvendinimo matomumu pačioje Ukrainoje.
i) Svarbiausias artimiausio pusmečio rūpestis, kad mūsų iniciatyvą palaimintų ir G7 grupė. Po paskutinių pokalbių Vašingtone ir ypač Otavoje atrodo, kad š. m. birželio pradžioje vyksiantis G7 vadovų susitikimas Kanadoje gali tikrai tai padaryti. Labai galinga Kanados ukrainiečių bendruomenė to labai tikisi, Kanados valdžios atstovai, atsakingi už Kanados pirmininkavimą G7 grupėje, apie tai galvoja, nes „Ukrainos reikalai“, dėl jų geopolitinės svarbos, susitikimo darbotvarkėje tikrai bus, o mūsų pristatyta „Maršalo Plano Ukrainai“ (šiuo metu vadinamo „Europos planu Ukrainai“) iniciatyva yra nauja, svarbi ir tikrai reikalinga. Optimizmo suteikia ir tas faktas, kad Kanados užsienio reikalų ministrė Ch. A. Freeland yra ukrainiečių kilmės. G7 Užsienio reikalų ministrai turi paruošti visus G7 šalių vadovų sutarimus ir sprendimus (tame tarpe ir dėl Ukrainos), o Kanados ministrė gruodį lankėsi Kijeve.
y) Simboliškai reikšminga ir tai, kad pastarojo meto pokalbių JAV Senate metu, vienas įtakingiausių senatorių, gerai žinomas JAV užsienio ir saugumo politikos lyderis, pabaigoje pokalbio paklausė, kur yra mūsų plano sąskaita, kad JAV galėtų pervesti 25 mln. JAV dolerių tolesniam plano iniciatyvos vystymui.
j) Galima tikėtis, kad iki G7 vadovų susitikimo Kanadoje, Kanados Parlamente ir JAV Kongrese bus svarstomos „Ukrainos draugų“ parengtos specialios rezoliucijos, kuriose būtų išsakyta parama „Maršalo Plano Ukrainai“ iniciatyvai.
k) Prokremlinė Rusijos žiniasklaida nepraleidžia progos nervingai kritiškai aptarti mūsų iniciatyvos, o tai tik įrodo, kad einame teisingu keliu.
Štai tokie yra mano ir visos komandos pastarojo pusmečio veiklos rezultatai. Kai kas sako, kad „užmirštu Lietuvą“, tačiau Lietuvos (ir visos Europos) geopolitinio saugumo požiūriu nėra svarbesnio dalyko, kaip Ukrainos sėkmė. Ji pasiekiama, bet tam Ukrainai reikia ne tik patarimų, tačiau ir realios Vakarų finansinės paramos, reikia realių pinigų, investuojamų į kelius, uostus, į vidutinį verslą ir reikia tokio plano lemto ekonomikos spartaus augimo.
Ir pabaigai – svarbiausi mūsų, kartu su ukrainiečiais, parengto „Maršalo plano Ukrainai“ („Europos plano Ukrainai“) bruožai:
1. Planas remiasi idėja, kad reikia sutelkti 5 mlrd. Eur per metus investicinių lėšų paketą, kuris būtų investuojamas į realią Ukrainos ekonomiką (infrastruktūrą, smulkų ir vidutinį verslą, municipalinius projektus). Iki šiol didžioji Tarptautinio valiutos fondo finansinės paramos dalis buvo skirta makrofinansiniam stabilumui užtikrinti. Tokia nauja „Maršalo plano“ investicinė programa galėtų tęstis iki 10 metų. Jos įgyvendinimas užtikrintų Ukrainos ekonomikos augimą 6–8 proc. lygio (dabar Ukrainos ekonomika auga tik 1–2 proc.) Plano įgyvendinimo pradžioje naujų pinigų nereikėtų, nes Ukraina yra nepanaudojusi daugiau kaip 5 mlrd. Eur, kuriuos jai jau skyrė įvairios tarptautinės finansinės institucijos.
2. Plane numatytos lėšos pasiektų Ukrainą tik tuo atveju, jeigu Ukraina sėkmingai vykdytų sutartą reformų programą. Aiškus principas: pagal žinomą filmą – reformos vakare, pinigai ryte.
3. Kad planas sėkmingai veiktų, Ukrainoje turi būti įsteigta speciali Plano įgyvendinimo agentūra. Ji turėtų būti nepriklausoma nuo Vyriausybės ir būtų įsteigta pagrindinių donorų, kartu su Ukrainos Vyriausybe. Tokios agentūros pagrindinės atsakomybės būtų keturios: agentūra būtų atsakinga už: 1) tinkamą finansuojamų projektų parengimą ir jų įgyvendinimo priežiūrą; 2) viso proceso skaidrumą, o taip pat turėtų 3) prižiūrėti, ar Vyriausybė efektyviai įgyvendina su donorais sutartas svarbiausias reformas bei 4) rūpintųsi „Maršalo plano Ukrainai“ įgyvendinimo matomumu pačioje Ukrainoje.
4. Svarbiausias mūsų Plano tikslas, kaip ir Maršalo plano 1947 metais, – laimėti karą dėl Ukrainos žmonių „protų ir širdžių“. Jeigu mes Ukrainai nepadėsime, tą karą laimės Putinas.
Ir pastebėjimas pačiai pabaigai. Dažnai tenka išgirsti, kad negalima siūlyti „Maršalo plano Ukrainai“, nes Ukrainos valdžia yra nepatikima, Prezidentas ne toks, teisinė sistema dar neatitinka vakarietiškų standartų, Ukrainoje daug korupcijos, net ir demokratija tebelieka silpna. Visa tai yra netoli tiesos, tačiau negalima nematyti ir to, kiek daug ir sudėtingų reformų po Maidano jau pavyko įgyvendinti. Tuo tarpu visos kalbos apie Ukrainos silpnumą mane dar labiau įtikina, kad Ukrainai reikia padėti. Stiprioms valstybėms nereikia jokio Maršalo plano, o silpnas paliekant vienišas pačias kapstytis iš savo silpnumo ir savo problemų duobės – dažniausiai tokios valstybės taip ir neatsistoja ant kojų. Ukrainos šiandieninis silpnumas yra stipriausias argumentas, kad jai tikrai reikia „Maršalo Plano“.
Nes jeigu generolas George Marshall šiandien būtų gyvas, jis tikrai imtųsi tokį Planą įgyvendinti. Tačiau jo nebėra ir todėl mums tenka imtis tokios iniciatyvos. Nes nuo to priklauso mūsų geopolitinis saugumas. Ir mūsų ateitis.
Plano prezentacija čia.