Laikas nuo sprinto distancijos persitvarkyti į maratono įveikimą. Pergalei reikalinga ne tik fizinė jėga, bet ir teisinga emocinė būsena, ilgai distancijai pritaikytas mąstymas, netgi kvėpavimas.
Ir pirmiausia tai yra reikalinga Europai. Ne Ukrainai, ne Jungtinėms Valstijoms, ne Britanijai, o Europos Sąjungai (Europai) reikia susidėlioti teisingą ilgalaikį mąstymą ir uždegti akis pergalės siekimu. Ilgame maratone. Nes Europa yra silpnoji grandis, į kurią ir taikosi Putinas: gal Europa susvyruos, gal ir toliau labiau rūpinsis Putino, o ne pačios Europos veido išsaugojimu.
Europa yra nevienalytė: yra senoji Europa, savo darbu po ano karo susikūrusi komforto zoną ir šiandieninį karą vertinanti ne kaip iššūkį saugumui, bet kaip dirgiklį, kaip pasikėsinimą į jai įprastą komfortą. Tokiai Europai Ukraina yra kažkur toli ir už tos komforto zonos ribų. Ir yra naujoji Europa: vis dar nepripratusi prie sėkmės bei komforto, Ukrainą vertinanti kaip „vieną iš mūsų“ ir karą matanti kaip pasikėsinimą į savo naujo gyvenimo egzistencinius pamatus, sukurtus per paskutinius 30 metų.
Artimiausiu metu Senajai Europai neišvengiamai teks pabusti iš savo komforto zonos. Ir kartu su Naująja Europa ieškoti atsakymo į šio karo užduodamus žinomus klausimus: kas kaltas ir ką daryti? Ir sutarti dėl tokių atsakymų.
Per ateinantį dešimtmetį svarbiausias klausimas Europai bus Ukrainos klausimas. Nes jame glūdi atsakymas į kitus du svarbius klausimus: kokia bus ateities Europa (kokioje aplinkoje ji egzistuos) ir kokia bus Rusija, net ir po Putino.
Neradus atsakymo į šiuos klausimus, Europa grįš prie „business as usual“ – ne tik savo santykiuose su Putinu, bet ir visose kitose šių dešimtmečių geopolitinėse ES nesėkmėse, kurios ir atvedė iki karo. Toks „business as usual“ reikš tik tai, kad grėsmės europietiškam komfortui tik kaupsis ir didės.
Todėl Europa pirmiausiai turi ištaisyti jau kelis dešimtmečius besitęsiančią savo klaidą: Europa pagaliau privalo turėti savąją „Ukrainos Strategiją“. Nes tik taip galima tinkamai atsakyti į abu svarbius klausimus.
Žinome, kad Putinas turi savąją „Ukrainos Strategiją“ – tiesiog sunaikinti Ukrainą, neleisti jai tapti sėkminga valstybe, nes Ukrainos sėkmės pavyzdys gali įkvėpti ir eilinius rusus, o tai būtų mirtinai pavojinga Kremliaus režimui.
Žinome, kad Putino agresyvumo dėka ukrainiečiai įgijo ir turi savąją aiškią „Ukrainos Strategiją“: apsiginti nuo Rusijos agresijos ir, kiek galima greičiau ir toliau geopolitiškai pabėgti į Vakarus.
Tuo tarpu kokia yra Vakarų ir ypač Senosios Europos „Ukrainos Strategija“ – nei senajai Europai, nei Ukrainai iki šiol nėra aišku. Kai nėra strategijos, tai nėra ir sprendimų.
Tačiau verta tikėtis, kad ilgiau besitęsiantis karas privers Europą tokią strategiją pagaliau savo mąstyme susidėlioti ir pradėti ją ambicingai įgyvendinti.
Tam reikės Europai suvokti savo ligšiolines klaidas ir imtis jas strategiškai taisyti. Naujajai Europai teks sunkus uždavinys padėti senajai Europai ir klaidas suvokti, ir pasiūlyti, kaip jas reikia taisyti. Dar svarbiau yra tai, kad visa tai teks atlikti tokiu būdu, kad pavyktų su senąja Europa sutarti.
Kokia turi būti europietiška „Ukrainos strategija“?
Atsakymas gali būti labai trumpas – 2030 metais Ukraina turi būti pilnateisė Europos Sąjungos narė. Ir visiškai atstatyta po karo.
Kai kas gali pradėti aiškinti, kaip koks Olandijos Premjeras, kad Ukrainos stojimo į Europos Sąjungą procesas užtruks žymiai ilgiau, gal net kelis dešimtmečius. Bet tai tik rodys, kad taip kalbantis vis dar nesuvokė ligšiolinių Europos klaidų ir vis dar neturi jokios „Ukrainos strategijos“. Kodėl Ukrainos narystė Europos Sąjungoje ir greitas Ukrainos atstatymas yra svarbus pačiai Europai?
Todėl, kad tai yra vienintelis kelias, kaip Europa gali daryti įtaką Europos žemyno transformacijai į taikų ir saugų žemyną, kuriam šiandien didžiausią grėsmę kelia autoritarinis, fašistinis Kremliaus režimas. Nes Ukrainos narystė Europos Sąjungoje radikaliai išplės sėkmės ir demokratijos erdvę Europos žemyne ir tai galiausiai atves iki Rusijos ir Baltarusijos transformacijos.
Dėl šių priežasčių Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga pirmiausia pačiai Europos Sąjungai, ne tik Ukrainai.
Ir tai yra pirmoji esminė Europos Sąjungos klaida, kurią ji turi nedelsiant ištaisyti. Demokratinė Europa turi susigrąžinti alkį plėstis, plėsti demokratinę erdvę, nes tai yra vienintelė galimybė išsaugoti ir plėsti europietiškos gerovės erdvę.vPriešingu atveju jos pakraščiuose tik plėsis rytietiško nuosmukio, chaoso ir autoritarizmo, peraugančio į fašizmą erdvė, kuri kels vis didesnę grėsmę pačiai Europai.
Todėl Europos Sąjungai pats laikas keisti savo filosofinį požiūrį į kaimynystę ir į plėtrą, nes tai yra Europos ligšiolinių geopolitinių klaidų svarbiausia priežastis: iki šiol senojoje Europoje buvo laikoma, kad tokios šalys kaip Ukraina, Moldova ar Vakarų Balkanai yra kažkokie svetimi prašalaičiai, kurie prašosi būti priimami į turtingųjų klubą, bet pats klubas nenori tokių biedniokų priiminėti ir tam, kad tai viešai pateisintų, sugalvoja šimtus kriterijų ir pasiteisinimų. Todėl senoji Europa ir ginčijasi, ar tokios šalys nusipelno vadintis kandidatėmis. O jeigu ir pavadina kandidatėmis, tai po to ieško bet kokių priežasčių, kaip iki begalybės užvilkinti taip vadinamas derybas dėl narystės. Tai yra „geopolitinės tinginystės“ filosofija, kurią per paskutinius dešimtmečius kultivavo senoji Europa, kas galų gale atvedė iki karo.
Tokią europietiškos „geopolitinės tinginystės“ filosofiją turi keisti „geopolitinės drąsos ir plėtros“ filosofija. Europos Sąjunga neturi kito kelio kaip tik pakartoti XIX amžiaus Jungtinių Valstijų plėtros į „laukinius Vakarus“ istoriją. Taip buvo sukurta dabartinė Jungtinių Valstijų didybė ir gerovė – europietiška anglosaksų kultūra drąsiai plito skersai Šiaurės Amerikos žemyno. Tik skirtingai nuo Jungtinių Valstijų istorijos, Europai šiandien nereikia kovoti ir užkariauti indėnų žemių „laukiniuose Vakaruose“. Nes Europos kaimynai Rytuose nenori priešintis Europos Sąjungos plėtrai, priešingai – jie nori tapti tos Europos Sąjungos nariais. Jie patys kariauja už tokią savo teisę ir galimybę. Todėl pati Europos Sąjungos plėtros filosofija turėtų būti pervadinta iš „stojimo į Europos Sąjungos proceso“ į „susivienijimo („reunification“) su Europos Sąjunga procesą“, kuriame abi pusės nori susivienyti, nes tame mato didžiulę abipusę strateginę prasmę ir naudą.
Kai Europa ir Ukraina pradės ieškoti, kaip tiesiog „susivienyti“, o ne vien tik integruotis, kandidatuoti ir pan., tada ir visi Ukrainos tapimo Europos Sąjungos nare procesai įgys teisingą geopolitinę prasmę. Tada ir gims tikroji europietiška „Ukrainos strategija“ – strategija, kaip tokį susivienijimą realizuoti.
Bet norint, kad tokia europietiška „Ukrainos strategija“ taptų realybe, reikia kalbėti ne tik apie plėtros filosofijos keitimo būtinybę. Paskutinius kelis dešimtmečius, atsidavusi „geopolitinės tinginystės“ filosofijai Europa išvystė visą eilę pseudo argumentų, kuriais siekia pagrįsti savo tinginystę ir tariamą „apetito plėtrai“ praradimą. Kai kurie iš tokių argumentų yra viešai išsakomi, kai kurie nėra garsiai išsakomi, bet vis dar įtakoja senosios Europos politinius sprendimus. Net ir prasidėjus karui. Šie argumentai yra verti to, kad būtų įvardinti ir taip pat argumentuotai paneigti, nes tik tai leis Europai nuo „tinginystės“ sugrįžti prie „geopolitinės drąsos ir plėtros“ filosofijos.
Toliau bandysiu išvardinti keletą senosios Europos leksikoje įsitvirtinusių ir šablonais pavirtusių argumentų, kodėl Ukraina per artimiausią dešimtmetį negali tapti Europos Sąjungos nare. Tokius šablonus tenka naikinti savo argumentais parodant, kad jie yra visiškai nepagrįsti – Europos Sąjungos plėtra išprovokuos Putino agresiją. Tenka pastebėti, kad kaip tik Europos Sąjungos „neplėtra“, baimė pasiūlyti Ukrainai žymiai ambicingesnę narystės Europos Sąjungoje perspektyvą išprovokavo Kremliaus karinę agresiją. Kremlius patikėjo, kad „pilkoje zonoje“ palikta Ukraina yra lengvas grobis.
Ukrainos narystė Europos Sąjungoje, jos atstatymas brangiai kainuos Europos mokečių mokėtojams. Ligšiolinė Europos Sąjungos plėtra atnešė daug ekonominės naudos pačiai senajai Europai. Ukrainos atstatymas sukurs daug naujų darbo vietų ne tik Ukrainoje, bet ir pačioje Europoje. Ukraina savo resursais yra turtinga šalis, tapdama bendros Europos ekonomikos dalimi ji praturtins Europą, o ne nuskurdins ją.
Ukraina neatitinka europinės vertybių sistemos: joje klesti korupcija, neveikia teisinė valstybė. Niekas nesiginčija, kad Ukraina turi didelių problemų, kurias dar teks įveikti. Tačiau valstybės valdymo skaidrumas, teisinės sistemos veikimas nėra vienintelės europinės vertybės, kuriomis remiasi Europa. Šiomis sunkiomis dienomis galime akivaizdžiai įsitikinti, kad savomis europinėmis solidarumo, lyderystės, garbingumo ir padorumo vertybėmis Ukraina yra arčiau klasikinių europinių dorybių, nei daugelis kitų Europos valstybių ar jų lyderių. Gali būti, kad Europoje šalia vertybinių „Kopenhagos kriterijų“, kurie yra taikomi toms šalims, kurios nori tapti Europos Sąjungos narėmis, teks įvesti ir naujus „Kijevo kriterijus“, kuriais būtų apibrėžtos politikos lyderystės, garbingumo, padorumo, solidarumo europietiškos dorybės ir pagal kuriuos senosios Europos piliečiai galėtų vertinti savo politinių lyderių veiklą.
Europos Sąjungos institucijos yra nepasirengusios plėtrai. Akivaizdu, kad ir dabar Europa susiduria su didelėmis valdymo problemomis. Konsensusu pagrįstas sprendimų priėmimas nekėlė problemų, kai reikėdavo sutarti tarp dešimties ar keliolikos ES narių. Kai narių skaičius siekia kelias dešimtis ir su nauja plėtros banga gali priartėti prie 40-ties, toks sprendimų mechanizmas taps visiškai netinkamu. Kuo toliau, tuo daugiau vengrijų ir mėgėjų šantažuoti atsiras Europoje. Todėl atsakymas į šį plėtros priešininkų argumentą gali būti tik vienas – keiskime institucijas ir sprendimų priėmimą, bet nestabdykime plėtros. Taika Europos žemyne, kurią garantuoti gali tik tolesnė plėtra, yra svarbiau nei negebėjimas ar nenoras pakeisti kokių nors taisyklių.
Europos rinkėjai yra „pavargę nuo plėtros“ – priešingai, šiandien skelbiamos apklausos rodo, kad prasidėjus karui dauguma Europos rinkėjų remia Ukrainos narystę Europos Sąjungoje. To nenori/bijo tik atskirų šalių politiniai lyderiai. Lyderiai nedrįsta atvirai išsakyti savo argumentų, kodėl jie to bijo, todėl tenka spėti, kad rimtų argumentų nėra. O yra tik psichologinė baimė, kad Ukrainos tapimas ES nare sukels didelę konkurenciją senosios Europos lyderystei Europos Sąjungoje. Ir senosios Europos politiniam komfortui bei geopolitinei tinginystei.
Štai tokie yra pavargusios būti savimi Europos argumentai, kodėl ji nebenori plėstis. Tai yra lengvai paneigiami argumentai. Tarp 1990-ųjų ir 2000-ųjų Europa nebijojo plėstis. Ir nebuvo pavargusi būti savimi: plėsti demokratijos ir gerovės erdvę tiek, kad tai taptų viso Europos žemyno savastimi. Nes tik tai gali garantuoti ilgalaikę taiką Europos žemyne.
Po 2000-ųjų Europa pavargo būti savimi. Aptingo. Arba išsigando Putino Rusijos ir susigūžė.
Tai ir atvedė iki šių dienų karo.
Europai tinginystės metas pasibaigė. Tingaus komforto laikas – taip pat. Iš geopolitinės krizės Europai nepavyks išlipti vien tik Ukrainos pastangomis. Teks ir pačiai keisti savo filosofiją. Plėtra yra tinkamas atsakas į šios krizės iššūkius. Tik taip Europa gali vėl tapti savimi.