Aukštojo mokslo reforma: profanacija vietoje profesionalumo
Kai šiek tiek detaliau pasigilini į Seimui pateiktus „reformos“ siūlymus, pradedi geriau suprasti, kodėl yra taip skubama – tai geras būdas išvengti rimtesnių diskusijų valdžiai, kuri bando ne kokybišką pertvarką įgyvendinti, bet siekia po „skubos“ procedūromis paslėpti visišką „reformos“ broką ir, drįstu tvirtinti, tikrai būtinos universitetų pertvarkos visišką profanaciją.
Kaip pamename, premjeras S. Skvernelis nuo pat savo Vyriausybės darbo pradžios paskelbė, kad universitetų konsolidacija bus viena svarbiausių jo Vyriausybės reformų. Pradžioje taip ir atrodė – Vyriausybės sudaryta ekspertų grupė paskelbė racionalų, bet radikalų planą: Vilniuje palikti du universitetus, Kaune – vieną, mažesnius regioninius jungti prie didžiųjų, paliekant nesujungtas tik specializuotas menų akademijas. Planas atrodė racionalus, nes tai leido matyti perspektyvą, jog Lietuva bus pajėgi žengti daugelio pažangių pasaulio valstybių keliu – ne tik mažinti universitetų skaičių, bet ir siekti aukščiausios pasaulinio lygmens universitetų (PLU) kokybės standartus atitinkančių bent dviejų universitetų vystymo Lietuvoje. Kodėl tokia ambicija plėtoti Lietuvoje PLU lygmens universitetus mūsų šaliai yra svarbi ir kaip tokio pat tikslo siekia daugelis pasaulio valstybių išsamiau rašiau ankstesnėje publikacijoje. Tokia pertvarka būtų aiškus signalas, kad įgyvendinant reformą bus orientuojamasi į aukščiausią aukštojo mokslo kokybę, o ne vien tik į bankrutuojančių ar visiškai nusilpusių universitetų laikiną ir todėl beprasmį gelbėjimą.
Deja, Vyriausybė ir Seimo valdančioji dauguma dar praėjusios vasaros pradžioje šias viltis, kad tokia į aukščiausią kokybę orientuota reforma Lietuvoje galima, praktiškai palaidojo, kai 2017 m. birželio 29 d. Seimas daugumos balsais nepritarė Vyriausybės darbo grupės siūlymui, o pritarė Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, ilgamečio Lietuvos Edukologijos universiteto (LEU) profesoriaus E. Jovaišos pasiūlytam variantui, kuris numatė, kad universitetai gali jungtis kaip nori, su kuo nori ir bet kokiu būdu. Jau tada pasidarė aišku, kad tolesnę, visą valstybės strategiškai svarbios pertvarkos eigą lems ne valstybės strateginiai interesai, o partikuliarinės atskirų universitetų ambicijos, jų vadovų asmeniniai interesai, ar rektorių ir naujos valdžios atstovų tarpusavio simpatijos bei antipatijos. Jau tuo metu pasimatė, kad reformai iškilo pavojus, jog būsimos pertvarkos esmine „filosofija“ taps ne aukščiausios pasaulinės kokybės siekis mūsų aukštojo mokslo sistemoje, o apsilpusių ir „bankrutuojančių“ universitetų skubaus gelbėjimo ar gelbėjimosi bet kokiomis priemonėmis tikslas. Ir pati didžiausia, jau tuo metu išryškėjusi, problema su visa „reforma“ buvo ta, kad Vyriausybė ir konkrečiai Švietimo ir mokslo ministerija, pačioje pradžioje garsiai paskelbę apie „reformą“, ir pradėję jos aptarimus ant sėdmaišių šalia ministerijos, vėliau atsisakė bet kokios idėjinės ir dalykinės lyderystės visame procese, palikdami viską tarpusavyje aiškintis patiems universitetų rektoriams ir jų aktyviems „atstovams“ dabartiniame Seime. Taip iš visos „reformos“ filosofijos dingo valstybinė ambicija, ko Lietuva siekia su universitetų tinklo pertvarka (nes tokios ambicijos niekas iš valdžios atstovų nebeformulavo ir negynė), o liko tik kelių rektorių ir jų „lobistų“ Seime asmeninės ambicijos.
Kaip rodo šiandieniniai svarstymai Seime – šie nuogąstavimai dėl tolesnės reformos eigos, kuriuos garsiai įvardijome dar praeitos vasaros pradžioje, pasitvirtino su kaupu. Ir, ypač, kalbant apie siūlomas pertvarkas Kaune.
Kauno miestas – nuo studentų miesto link prarasto potencialo
Tai, kas kelia didžiausią nerimą, – tai siūlymas jungti Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) su licenciją jau prarandančiu Lietuvos Edukologijos universitetu (LEU) ir (kas ir yra keisčiausia) su buvusia Žemės ūkio akademija – dabartiniu Aleksandro Stulginskio universitetu (ASU).
Pateiktuose Seimui siūlymuose yra ir kitų diskutuotinų klausimų – pvz., Sporto universiteto prievartinis jungimas prie Sveikatos mokslų universiteto, nors tokiam jungimui prieštarauja Sporto universiteto Taryba, be to yra skelbiama apie Mykolo Romerio universiteto jungimąsi su Vilniaus Gedimino technikos universitetu, o ne su Vilniaus universitetu (kaip, kad buvo pradžioje planuojama).
Galima diskutuoti ir ginčytis dėl kai kurių iš šių siūlymų logikos, tačiau viskas nublanksta prieš visiškai nelogišką planą realizuoti VDU-LEU-ASU jungtuves. Planas yra ne tik nelogiškas, bet ir mažinantis Kauno galimybes plėtoti vieną stiprų pasaulinio lygmens, technologinio profilio universitetą šiame mieste. O tai būtų nuostolis ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Kaunas, netgi labiau nei Vilnius, yra universitetinis ir studentų miestas, todėl jo potencialo išbarstymas su neapgalvotomis pertvarkomis ir dirbtinai forsuojamomis universitetų jungtuvėmis gali labai stipriai neigiamai įtakoti tolesnes Kauno miesto vystymosi perspektyvas.
Kaip reforma Kaune praranda logiką?
Kodėl VDU-ASU-LEU forsuojamos jungtuvės yra visiškai nelogiškos, gerai pagrindžia šiomis dienomis „Delfi“ paskelbtoje publikacijoje prof. A. Janulaitis. Neplėtodamas ilgo tokių nelogiškumų sąrašo, pabrėžčiau tik keletą esminių punktų:
- Tokių jungtuvių ryškių nelogiškumų sąrašą galima pradėti nuo tokios „smulkmenos“ kaip Vilniuje veikiančio LEU prijungimas prie Kaune veikiančio VDU. Kam reikalinga tokia „geografinė mišrainė“ – iki šiol niekas nesugebėjo dorai paaiškinti. Gali įžiūrėti tik verslesniu mąstymu pasižyminčių kauniečių norą lengvai įsigyti ir po to brangiai parduoti po LEU likvidavimo liksiantį brangų nekilnojamąjį turtą prestižinėje Vilniaus vietoje.
- Pats didžiausias nelogiškumas yra jungti techninio profilio specifinės žemės ūkio srities ASU universitetą su VDU, kuris iki šiol save pozicionavo stipriu humanitariniu, „artes liberales“ tipo universitetu. Galima daug samprotauti apie tai, kad VDU yra ne vien humanitarinio profilio, galima ilgai aiškinti, kad ir žemės ūkiui reikia humanitarinės kultūros, bet akivaizdu, jog ASU savo inžineriniu profiliu yra žymiai arčiau KTU technologinės inžinerinės tradicijos.
- Bandymas sumaišyti nesumaišomus dalykus – apjungti ASU ir VDU – pakenks abiejų universitetų susikurtai tapatybei, o toks dirbtinis maišymas nesukurs jokios naujos sinergijos ir jokios pridėtinės vertės. Ir VDU praras savo turėtą „artes liberales“ autoritetą, ir žemės ūkio mokslai bei studijos liks podukros vietoje.
Galima suprasti forsuojamų „jungtuvių“ logiką, jeigu į procesą žiūrėtume tik pačių universitetų vadovybių akimis. Šiems universitetams trūks plyš reikia greito „gelbėjimosi rato“. Abu universitetai (VDU ir ASU) išgyvena nelengvus laikus (žr. 1 priedą) – 2017 metais VDU priėmė 19,5 proc. mažiau studentų nei 2016 metais (lyginant su 2015 metais – 2017 priimta 29 proc. mažiau), o ASU – net 52 proc. mažiau (lyginant su 2015 metais – 62 proc. mažiau).
Tačiau, žiūrint valstybės interesų požiūriu, yra visiškai akivaizdu, kad bandymas du „pasiligojusius“ universitetus apjungti su trečiu, praktiškai „numirusiu“ (LEU – 2017 priimta 50,7 proc. mažiau studentų nei 2016 metais ir 57 proc. mažiau nei 2015 metais, o Studijų Kokybės Vertinimo Centras (SKVC) 2017 m. gruodžio 17 d. paskelbė savo vertinimo neigiamą išvadą, kas reiškia, jog LEU artimiausiu metu gali prarasti licenciją – naujos kokybės tikrai nesukurs.
„Pasiligojusiųjų“ desperacija jungtis bet kokiu būdu ir greitai gali būti suprantama, ypač kai Vyriausybė ir už tokį „susimaišymą“ žada nemažą finansinę dotaciją, kuri padėtų abiem silpstantiems dar šiek tiek pavegetuoti. Tačiau visiškai nesuprantama, neatsakinga ir netoleruotina Vyriausybės, o ypač Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM), rezignacija prieš spaudimą palaiminti būtent tokias suplanuotas jungtuves. Dar 2017 m. spalio 30 d. žiniasklaidoje buvo skelbiama, kad ŠMM siūlo Kaune sujungti visus universitetus, tačiau jau 2017 m. lapkričio 20 d. ta pati ŠMM pasiūlė Vyriausybei patvirtinti Universitetų optimizavimo plano įgyvendinimo priemones, kuriose numatė VDU-ASU-LEU jungtuves. Tokios jungtuvės pagal Vyriausybės patvirtintą planą būtų apdovanotos ir Vyriausybės „vestuvine dovana“: nemaža dalimi daugiau kaip 44 mln. eurų Kauno aukštųjų mokyklų pertvarkai skirtos sumos. Kodėl bent formaliai universitetams „nesiženyti“, jeigu valdžia vien už formalų jungtuvių liudijimą žada tokią dovaną, nereikalaudama jokių įrodymų, kad tokios vestuvės duos kokią nors naują kokybę?
Suprantama, jog gavus didelę finansinę „vestuvinę“ dovaną iš Vyriausybės, be to, įgijus didelius plotus nenaudojamo nekilnojamojo turto prestižiniame Vilniaus Žvėryne (su tikslu brangiai parduoti), po „jungtuvių“ galima nieko nedarant keletą metų pravegetuoti, bankroto perspektyvas atitolinant tokiomis didelėmis finansinėmis dovanomis.
Kai matai tokį ministerijos silpnumą, nesugebėjimą formuluoti ir apginti aiškios valstybinės ambicijos, kai nematai valstybinės valdžios stuburo ir intelektinių pastangų tokioje svarbioje reformoje, o matai tik desperatišką „jungtuvininkų“ spaudimą, kuriam ministerija ir Vyriausybė pasiduoda be jokio „mūšio“, kyla natūralus klausimas: kas atsakys už tokių „jungtuvių“ neišvengiamai prastas pasekmes valstybei ir visai aukštojo mokslo sistemai – už nieką neatsakingi rektoriai ar nuo visko visiškai nusišalinusi ministrė?
Ar galimas kitoks reformos kelias Kaune?
Tikrai galimas.
To kelio pagrindinius ženklus pačioje pradžioje nurodė Vyriausybės sudaryta darbo grupė. Nereikia net Vyriausybės darbo grupės išvadų, kad suprastumei, jog ASU savo inžineriniu profiliu yra žymiai arčiau KTU (nei VDU), todėl ASU ir KTU jungtuvės būtų logiškos ir sukuriančios naujos kokybės sinergiją. Kartu realizuojant ir KTU bei Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto (LSMU) jau prieš keletą metų suplanuotas jungtuves, Kaune būtų galima sukurti labai stiprų technologinių, inžinerinių studijų centrą. Jo privalumas būtų inžinerinių ir gyvybės mokslų sinergija, kuri, kaip rodo pasaulinė patirtis, yra viena iš būtinų sąlygų kuriant pasaulinio lygmens universitetus. Taip jungtųsi du stiprūs ir „nepasiligoję“ universitetai (LSMU ir KTU studentų skaičius per pastaruosius metus praktiškai nesikeičia) su vienu silpstančiu (ASU) – todėl yra vilties, kad tai leistų ir žemės ūkio mokslams ilgainiui sustiprėti, ir stotis ant kojų. Taip būtų kuriama ilgalaikė Kauno, kaip inžinerinių ir technologinių mokslų, ir studijų stipraus centro, reali perspektyva.
Kokia galėtų būti VDU perspektyva? Visų pirma VDU turėtų rūpintis ir saugoti savo iki šiol susikurtą tapatybę. Šiuo metu labiausiai jai kenkia desperacija jungtis su bet kuo ir bet kaip, ir ypač dalyvavimas trijų „pasiligojusių“ ar „mirštančių“ jungtuvėse, kai į vieną „ligoninę“ sunešami apsilpę „artes liberales“ mokslai, labai stipriai apsirgusios žemės ūkio studijos ir praktiškai numirusi edukologija. Atsisakius tokių desperatiškų „neįgaliųjų jungtuvių“ idėjos, VDU galėtų arba prisidėti prie KTU-LSMU-ASU vedybų, arba kovoti už nedidelio, bet stipraus ir tikro „artes liberales“ universiteto perspektyvą, tam prašydama ir specialios finansinės valstybinės paramos.
LEU ateities klausimą yra būtina atsieti nuo jų valdomo brangaus nekilnojamojo turto, kuris tik kelia daug pagundų kitiems universitetams ir mažina erdvę racionaliems sprendimams. Intelektinis LEU potencialas galėtų būti protingai paskirstytas tarp Vilniaus ir Kauno, tačiau nekilnojamąjį turtą turėtų perimti Vyriausybė, su sąlyga, kad jo vertė toliau būtų panaudota kokybiškai aukštojo mokslo perspektyvai kurti. Nesu nekilnojamojo turto ekspertas, bet manau, kad tokioje vietoje tokį turtą pardavus, į valstybės iždą būtų gautos pajamos didesnės, nei šiuo metu Vyriausybė planuoja skirti aukštojo mokslo reformai finansuoti. Tokios pajamos galėtų būti išmintingai panaudotos visų stiprių ir gyvybingų universitetų tolesnei perspektyvai stiprinti.
Vilniaus kerštas Kaunui
Vilniaus Universitetas turi visas galimybes ir be jokių didelių reformų ateityje stiprėti ir veržtis į pasaulinio lygmens universiteto statusą. Aišku, jeigu prie tokių ambicijų protingai prisidės ir valstybė bei jos valdžia: Vyriausybė ir Seimas. Kaip tai gali būti padaryta, dėsčiau ankstesniame straipsnyje.
Kaunas tokią pat galimybę taip pat turi, bet dabartinė nacionalinė valdžia ją nori sunaikinti, pati nusišalindama nuo reformos, palikdama visą jos eigą kontroliuoti keliems išgyvenimo desperacijos apimtiems universitetų rektoriams ir jų atstovams Seime. Kai buvęs LEU profesorius vadovauja Seimo Švietimo ir mokslo komitetui, o buvęs ASU agronomijos profesorius vadovauja Seimui, o Vyriausybė ir Švietimo ir mokslo ministerija neria į krūmus – protingos, orientuotos į aukštą kokybę reformos nesitikėk ir nelauk. Ir labiausiai nuo to nukentės Kaunas, nes praras pasaulinio lygmens universiteto kūrimo perspektyvą.
Vyriausybė ir Seimas veikia Vilniuje. Tai, kokia aukštojo mokslo pertvarka Kaune šiuo metu yra suplanuota ir svarstoma Seime (Vilniuje), kitaip kaip keršto Kaunui negaliu pavadinti. Pats būdamas vilniečiu kažkaip net nepatogiai jaučiuosi – gal tikrai tai yra Vilniaus kerštas Kaunui?
Vietoje post scriptum – Suomijos pavyzdys
Suomijoje, Helsinkyje 2010 metais buvo įkurtas Aalto universitetas. Jis apjungė tris istorinius stiprius didžiausius universitetus: Helsinkio Technologijų universitetą (įkurtas 1849 m.), Helsinkio Ekonomikos mokyklą (1904 m.) ir Helsinkio Menų ir Dizaino universitetą (1871 m.). Aalto universitetui Suomijos Parlamentas ir Vyriausybė suteikė įgaliojimus ir resursus vieninteliams Suomijoje siekti PLU statuso. Universitetų apjungimo idėja buvo pradėta svarstyti 2004 metais, ją keletą metų nuosekliai nagrinėjo ir visapusiškai analizavo kelios Vyriausybės ir ekspertinės grupės, o pats jungtinis universitetas gimė po 6 metų. Suomiai gerai pasirengė tokiam darbui, todėl dabar džiaugiasi rezultatais – Aalto universitetas sparčiai veržiasi į pasaulio geriausiųjų gretas.
Lietuvos Seime Švietimo komiteto pirmininkas savo parengtą nutarimą dėl VDU-ASU-LEU apjungimo Seimo posėdyje pristatė praeitų metų gruodžio 21 dieną. Svarstymo stadija turėjo įvykti jau gruodžio 23 dieną, bet komitetas nesuspėjo apsvarstyti. Dabar Seimo komitetas numato šį svarbų nutarimo projektą svarstyti komiteto posėdyje sausio 10 d. Tam bus skirta 30 min. komiteto posėdžio laiko. Po to, sausio 12 d. Seimo posėdyje per 25 min. planuojama priimti galutinį sprendimą. Prie Seimo nutarimo projekto nėra jokių ekspertinių išvadų, jokių analizių, jokių alternatyvų aptarimo. Ir net VDU rektoriaus bandymas nupaišyti „rožinę“ ir „ambicingą“ forsuojamų jungtuvių perspektyvą šitos spragos neužpildo.
Suomiai savo sprendimą svarstė 6 metus. Ir turi gerą rezultatą. Mes tokios pat svarbos klausimą „skubiai“ svarstome per 2 savaites. Ir turėsime rezultatą – Vilniaus kerštą Kaunui – iš Kauno atimtą stipraus universiteto perspektyvą.
| Metai Universitetai | 2015 | 2016 | 2017 | 2016/2017 proc. | 2015/2017 proc. |
| VU | 3590 | 3373 | 3506 | +3.9 | -2.3 |
| KTU | 1900 | 1953 | 1912 | -2.1 | +0.6 |
| LSMU | 1115 | 1092 | 1051 | -3.8 | -5.7 |
| VDU | 1244 | 1094 | 881 | -19.5 | -29.0 |
| ASU | 710 | 556 | 267 | -52.0 | -62.0 |
| LEU | 556 | 477 | 235 | -50.7 | -57.0 |
Priedas Nr. 1. Su universitetais pasirašytų bakalauro studijų sutarčių skaičius 2015, 2016 ir 2017 metais (bendras valstybės finansuojamų ir nefinansuojamų vietų skaičius) ir jo procentinis pokytis
Duomenys paimti iš LAMA BPO skelbiamos informacijos.