Andrius Kupčinskas. Ar lemta gerais norais grįsti Ąžuolyno parkingą?

Pastarąsias savaites stebime aktyvų pilietinės visuomenės sujudimą dėl to, kas jau yra tapę neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi – aplinkos, kurioje gyvename, puoselėjimo. Tai apibrėžta ir LR Konstitucijoje: „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai“. Tačiau yra savivaldybių atstovų, kurie nei Konstitucijos egzamine yra dalyvavę, nei apskritai rankose vartę Konstituciją.

Kauno Ąžuolynas – natūrali istorinė ąžuolų augimvietė, egzistuojanti jau tūkstančius metų ir vienintelė tokia iš visų Europos miestų, esančių centre. Norėdama „pažymėti“ šios saugomos teritorijos unikalumą, Kauno miesto savivaldybės tarybos dauguma pritarė sprendimui dėl sklypo Vydūno al. 4 paėmimui visuomenės poreikiui, kartu su pridėta prie sprendimo 1950 vietų tiesmuka automobilių parkingo schema.

Tai ne pirmas pasikėsinimo į išskirtines teritorijas Kaune atvejis, ir kam stabdyti, kai „sėkmingai“ sumažintos geriamojo vandens specialios apsaugos zonos Vičiūnuose, supilta nauja krantinė ir suformuoti privatūs sklypai Lampėdžio ežere, suplanuota užasfaltuoti Nemuno krantinę ir įrengti gatvę joje, nekreipiant dėmesio į Šančių bendruomenės protestus.

Kauno Ąžuolyno objektų komplekso teritorija yra dalis saugomos Europos ekologinio tinklo sistemos „Natura 2000“ teritorijos. Valstybės lygmeniu saugoma Žaliakalnio vietovė kartu su Ąžuolyno parku ir minėtuoju žemės sklypu taip pat patenka į teritoriją, pretenduojančią tapti UNESCO Pasaulio paveldo dalimi. Kiekviena tokio tipo invazija į žaliąsias miesto teritorijas ar pavienių želdinių kirtimą sukelia ypatingai jautrias reakcijas pilietinėje visuomenėje, kuri savo neabejingumą pradėjo reikšti 2017 m. prasidėjus medžių kirtimams Panemunėje ir miesto centre. Kodėl valdžioje esantiems taip norisi pasikėsinti į tai, kas yra unikalu ir ko mums pavydi atvykstantieji iš svetur ar net miestai partneriai? Ar sterilus miesto centras yra siekiamybė?

Iš to kyla pagrįstas klausimas – ar kas nors apskritai ketino tartis su miesto bendruomene? Akivaizdu, kad ne. Ir tą įrodo peticijos parašų kiekis, kurių jau arti 10 tūkstančių! Tartis, tikėtina, pavyktų, jei būtų noro iš Savivaldybės pusės ir jei ji pasuktų galvas – kaip užtikrinti miesto teritorijų darnų vystymą, o ne vadovautųsi principu: „Mes žinom geriau, ko reikia“!

Dar 2015 m. pabaigoje Kaunas tapo UNESCO Dizaino miestu. Kodėl nepasitelkus miesto architektų, kraštovaizdžio specialistų ir jungtinėmis pajėgomis sukurti tikrai vertą dėmesio teritorijos pritaikymą visuomenės poreikiams, apie kurį kalbėtų visa Europa? Dar turime šiokių tokių tikslų ir įsipareigojimų, įgyvendinant Darnaus vystymosi darbotvarkę 2030 (angl. Sustainable Development Agenda). Ir ypač atkreipiant dėmesį į vieną iš darnaus vystymosi tikslų – padaryti miestus ir žmonių apgyventas vietoves saugias, atsparias ir darnias. Dar keli konkretūs ir retoriniai klausimai – ar buvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas (PAV)? Ir ko tuomet vertas Kauno miesto darnaus judumo planas, kuriame siekiama miesto be spūsčių, taršos mažinimo, pažangesnio miesto transporto?

Rengiant ir plėtojant greta esančios paveldinės Sporto halės bei naujos statybos S. Dariaus ir S. Girėno stadiono projektus, Savivaldybė praleido ne tik galimybę principingai įsivertinti būsimus transporto srautus prie šių objektų, bet ir visai miesto susisiekimo sistemai. Anuomet (2016–2017 m.) teigta, kad prakavimo vietų dėl naujojo stadiono nepritrūks, nes bus papildomai įrengta požeminis potribūninis parkingas ir parkavimo vietų eilė Tunelio gatvėje, taip pat kursuos specialusis viešasis transportas kaip ir Žalgirio arenos renginių metu.

Dabar, kilus pilietiniam erzeliui dėl naujo 2000 vietų parkingo įrengimo Ąžuolyne, Savivaldybė išplatino pareiškimą, kad parkingas reikalingas nebe stadionui, nes parkavimo klausimas išspręstas, o dėl Zoologijos sodo ir jo lankytojų, kurie daugiausia atvyksta iš kitų miestų. O čia jau reikia priminti, kad Zoologijos sodo rekonstrukcijos atveju, suderintame techniniame projekte numatyta, kad parkavimo klausimai bus išspręsti dabar pusiau užtvertos ir ateityje nebeketinamos atverti Slėnio gatvės sąskaita, jos dalyje įrengiant naujas parkavimo vietas.

Taip pat ankstesniu laikotarpiu buvo pasiektas susitarimas su Kauno technologijos universitetu (KTU), kad savaitgaliais, kai labiausiai lankomas Zoologijos sodas, atvykusieji galės naudotis prie Chemijos fakulteto esančiu parkingu. Anksčiau ir ženklas buvo pakabintas su nuoroda į ją. Ir dar. Planuojamoje rekonstruoti Radvilėnų plento atkarpoje, šalia Zoologijos sodo, taip pat numatyta papildoma eilė parkavimo vietų, perkeliant sodo tvorą giliau.

Tad mieli Savivaldybės vadovai, gal pabūkite atviri, dėkite planus ant stalo ir atverkite tikrus duomenis visuomenei, kad ši galėtų pati tiesiogiai susipažinti su tikra situacija ir visais planais, o nebūti vien maitinama viešųjų ryšių raminančiais pranešimais, ir kad neva Premjerei padarė įspūdį Kauno projektai, nutylint visą Premjerės išsakytą poziciją dėl Ąžuolyno.

Ąžuolynui neišvengiamai įtakos turės S. Dariaus ir S. Girėno stadiono išplėtimas, kurio terminai keičiasi jau penkeri metai, o ir reikalingas lėšų poreikis išaugęs keliskart, „pasiplovus“ turkų kompanijai ir stebuklingai išeikvojus 10 mln. eurų valstybės lėšų, kurių nepasigenda net Valstybės kontrolės ar teisėsaugos institucijos. Išaugo ne tik lėšų poreikis, bet ir vietų skaičius. Visas stadiono projektas savo apimtimi yra neracionalus ir agresyvus aplinkai. Savivaldybė prarado unikalią galimybę užsidirbti „pliusų“ miestiečių patogumui įrengiant naują, vien futbolui skirtą stadioną alternatyvioje – Fredos teritorijoje, prie Europos prospekto.

Dar 2015 m. Kauno savivaldybės žinioje buvo 36 ha žemės, perimtos iš Krašto apsaugos ministerijos (KAM) mainais už mūsų pastatytą naujų standartų angarą Karinėms oro pajėgoms (KOP). Ten jau šiandien galėjo stovėti išskirtinai komercinis futbolo stadionas (15-20 tūkst. vietų) su nauja perspektyva Kauno ir Lietuvos futbolui. Analogiškai kaip su Žalgirio arena, dėl kurios nebuvo minčių statyti vietoj legendinės Sporto halės. Tuo tarpu paveldiniai Sporto halė ir S. Dariaus ir S. Girėno stadionas galėjo toliau tarnauti mažesnės apimties renginiams, lengvosios atletikos varžyboms ir naudojami kitoms visuomeninėms sporto bei kultūros reikmėms, neužgožiant Ąžuolyno išskirtinumo.

Teritorijų perėmimas visuomenės poreikiui Kaune, prisidengiant galimai asmeniniais interesais, palaipsniui tampa norma. Savotiškai naujai sugrįžtanti nacionalizacijos forma, tik subtilesnė ir pridengta „kilniais tikslais“. Kur ir kas suformavo tą visuomenės poreikio interesą – nėra aišku, nes nebuvo visuomeninių diskusijų, nesurengtas nė vienas nuotolinis forumas ar svarstymas šiais klausimais. O yra institucijų, kurios galėtų imtis tokio poreikio formavimo (KAUET ar Kauno RAT, Kauno architektūros urbanistų ir ekspertų taryba, Kauno regiono architektūros taryba), jei jų būtų paisoma. Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno skyriaus pozicijos apskritai neišgirsi, geriausiu atveju reaguos jau po įvykusių faktų: Zapyškio krantinės užbetonavimo, Sporto halės „perestroikos“, Perkūno al. vilos nugriovimo ar panašiais atvejais.

Na ir pabaigai, avansu atsakant į klausimą o ką tu padarei, nors retas anoniminis komentatorius iki čia skaitys. Analogišku atveju dėl Ąžuolyno, 2012 m. sugrąžinome Dainų slėnį visuomenės poreikiui už 1 litą tuomet. Kitais sprendimais Dainų slėnį įtraukėme į vientisą ir saugomą Ąžuolyno teritorijos planą bei jam buvo suteiktas bendro valstybinio miško statusas. Skirtumas su šių dienų aktualija, kad tuomet su Dainų slėnio infrastruktūros savininku buvo vedamos derybos, o visuomenė nuolat buvo informuojama apie jas ir Savivaldybės ketinimus išsaugoti Dainų slėnį kuo natūralesnį ir prideramą unikaliai Ąžuolyno teritorijai, be jokių intencijų į parkingą ar kitokį brutalų užstatymą.