Pirkėjo ir pardavėjo notarinė pirkimo-pardavimo sutartis bus pasirašoma tik tada, kai vystytojas registruos 100 proc. projekto baigtumą, t. y., butuose turės būti atlikta visa apdaila. Vadinasi, pirkėjas, norintis įsigyti būstą, nebegalės pats savo rankomis jo įsirengti ir taip sutaupyti, bus priverstas pirkti viską nuo iki ir su tuo susitaikyti, arba viską lupti lauk ir iš naujo persidaryti taip, kaip jam patinka ir reikia.
Žinoma, statytojai jau suokia, kad pirkėjas galės rinktis ir medžiagas, ir interjerą – taip, iš kokių trijų rūšių laminato, kuris bus parduodamas už parketo kainą? O kur dar garantija, kad darbai bus vykdomi kokybiškai? Ne paslaptis, kad dalis pastatytų namų jau skilinėja, tai ką kalbėti apie vidaus apdailos kokybę?
Tačiau kur kas didesnis paradoksas, kad šis pasiūlymas išnyra būtent tuomet, kai drastiškai kyla būsto paskolų palūkanos. Tokiu metu, kai „Euribor“ šauna į neregėtas aukštumas, kai būstas tampa beveik nebeįperkamas, siūloma priiminėti sprendimus, kurie tam tikrai daliai žmonių būstą padarys nebeįperkamą. Kam tai bus naudinga?
Eilinį kartą bandoma statyti vežimą prieš arklį – tai tikrai nepašalins rizikų, apgavysčių tikimybės, apie kurias kalba projekto iniciatoriai. Tai tiesiog padidins būsto kainas iki neįmanomų aukštybių ir leis gerai prisikimšti kišenes statytojams.
Na, o pirkėjai bus priversti išmesti dalį pinigų į orą, nes ne visiems tiks būsto įrengimas už mažiausias kainas, pigiausiomis medžiagomis. Dalis žmonių, įsigiję tokį neva įrengtą butą, turės viską perdaryti iš naujo. Tad galutiniame rezultate vartotojai tik nukentės.
Iš žaidimo, beje, bus išmestos ir smulkios žuvys – visi tie, kurie dirba legaliai, užsiima būsto įrengimu ir iš to gyvena. Jų paslaugų nebereikės – juk viską dvigubai ar trigubai brangiau padarys statytojų atstovai. Taip, kaip jiems atrodo tinkama. Imk arba nepirk.