Tad niekada nebuvau tas vilnietis, kuriam svarbu konkuruoti su kauniečiais. Gal ir dėl to, kad mano tėvai studijavo Kaune – čia studijavo, susilaukė pirmagimio ir visada jaučiau, kaip jie myli šį miestą. Į Vilnių jie pervažiavo nenoromis, bet paskui įsimylėjo ir jį.
Labai džiaugiuosi, kai atsiranda proga apsilankyti Kaune, turiu šiame mieste savo mylimų vietų ir man brangių žmonių.
Labai didžiavausi, kad kauniečiai per pirmus Prezidento rinkimus atkurtoje Lietuvoje balsavo už ateitį ir viltį, o ne už praeitį ir resentimentus. Negalėjau net įsivaizduoti, kad prabėgus trisdešimčiai metų, kauniečiams už tai bus atsikeršyta.
Nenoriu demonizuoti paties Algirdo Mykolo Brazausko. Jis tikrai buvo šviesulys marionetiniame vietos komunistų politbiure. Tačiau, kaip rašė Lecas: „Ar iš tiesų galima kalbėti apie civilizacijos pažangą, jei kanibalai pradeda naudotis šakute ir peiliu?“
A. M. Brazausko vaidmuo Lietuvos istorijoje, švelniai tariant, nevienareikšmiškas. Turiu galvoje ne tik jo frazes apie Lietuvos vėliavą ir Nepriklausomybę, bet ir skandalingą medžioklę, kurios metu buvo atidavęs dalį Lietuvos teritorijos medžioklės draugui, kitos valstybės veikėjui. Kita vertus, atliko ir veiksmų, už kuriuos jį labai gerbiu. Turiu galvoje jo atsiprašymą Izraelyje, tai, kad jis, susidūręs su politiškai priešiška Seimo dauguma, elgėsi net gerokai padoriau ir išmintingiau, nei dabartinis Prezidentas.
Kodėl dabar radosi idėja, kad A. M. Brazauskas turi „papuošti“ Kauno istorinę Prezidentūrą? Sunku sugalvoti erdvę, kurioje jis būtų svetimesnis. Juk nekiltų minties statyti paminklo Vytautui Landsbergiui Naisiuose?
Tiesą sakant, man atrodo kad A. M. Brazauskas šiuo atveju pats yra Kauno mero įkaitas ir įrankis. Ponas Visvaldas Matijošaitis daro tai, ką matėme daugelio diktatorių biografijose. Jis bando parodyti tiek kauniečiams, tiek sau, tiek visai Lietuvai, kad nėra varžomas jokių saitų, gali viską.
Čia panaši situacija, kaip su Vladimiru Putinu ir Rusija. Dauguma rusų susitaikė su neformaliu socialiniu kontraktu, kad jie leidžia V. Putinui daryti bet ką, o jis užtikrina stabilumą ir bent minimalią socialinę gerovę.
Taip pat ir kauniečiai užmerkia akis prieš visus galimus korupcijos atvejus, prieš prorusišką politiką, prieš įžūlų galios ir turto demonstravimą, prieš autoritarinį valdymą, nes esą svarbiausia – didėja Kauno prestižas ir gerovė.
Tačiau tiesa ta, kad V. Matijošaitis ir Kauno gerovė jau seniai neturi nieko bendro. Veikiau galima klausti, kaip Kaunas gyventų, jei nebūtų „šeimos“, kuri pirmiausia rūpinasi savo gerove. Prasidėjus totaliam karui Ukrainoje, vis daugiau kauniečių pradėjo jausti gėdą dėl savojo mero elgesio. Dabar jis nutarė, kad gali „perkurti“ laikinosios sostinės naratyvą, kurio simbolis ir yra istorinė Prezidentūra. Kaip kitaip tai galima pavadinti, jei ne politinės baudžiavos įtvirtinimu?
Žinau, kad ir Vilniuje mes turime savo mėšlo, keistų sprendimų, skaudžių praradimų. Tačiau susidaro įspūdis, kad Vilnius (gal ir su klaidomis ir spazmais) desovietizuojasi, o Kaunas – sovietizuojamas. Šiuo atveju, man gerokai labiau skauda dėl Kauno.
Tiesa, neprarandu vilties, gal tai proga kauniečiams telktis ir pasijusti miesto šeimininkais, o ne mero baudžiauninkais? Gal tai proga kauniečiams prabilti? Juk mieste tikrai daug intelektualų, yra stipri akademinė bendruomenė, yra šeimos, šaknimis įaugusios į laikinąją sostinę..
A. M. Brazausko paminklo tragedija yra ne tiek susijusi su pačiu A. M. Brazausku, bet tai iššūkis kauniečiams ir Kaunui. Jei man kažkuriame kontekste reiktų rinktis tarp A. M. Brazausko ir V. Matijošaičio, tikrai nesirinkčiau pastarojo.
***
Andrius Navickas yra filosofas ir Seimo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.