Net jei prašalaičiai nepastebi jo apraiškų, jis žudo tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Sutarėme dėl keturių svarbiausių akcentų: gebėjimo atpažinti smurtą ugdymas, smurto netoleravimas, kartu keičiant galia ir dominavimu paremtus santykių modelius, pagalbos sistema tiek aukoms, tiek elgesio keitimo programos smurtaujantiems, galiausiai - kompleksinės priemonės, auginant visuomenės emocinį raštingumą.
Svarbu, kad akcentavome ir tai, kad smurto prevencija, net ir ekonominiu požiūriu, yra labai išmintinga investicija, nes, ekspertų skaičiavimais, smurtas reiškia itin didžiulius ekonominius praradimus visuomenei.
Pokalbio metu į studiją parašė keli vyriškiai ir jų pozicija man atrodo verta dėmesio. Jie piktinosi, kad smurto prevencijos orderio atsiradimas, visos pastangos kovoti prieš vaikų mušimą ar kitokį smurtą, tai esą ne kas kita, kaip laisvės erdvės siaurinimas, kuris, jų nuomone, veda prie autoritarinės sistemos, tokios, kaip putinizmas Rusijoje ar Trečiojo Reicho nacizmas.
Visiškai nesutinku su tokia pozicija. Tačiau klaidinga būtų nebandyti suprasti, kodėl tiems vyrams susidaro toks įspūdis.
Spėju, kad jie laikosi pozicijos, kad tai, kas vyksta šeimose, yra išskirtinai šeimų reikalas. Veikiausiai taip pat mano, kad taisyklės griauna laisvę ir todėl atkaklios pastangos tirpdyti smurto virusą jiems atrodo, kaip jiems įprasto gyvenimo būdo prievartavimas.
Mano kontrargumentai šiai pozicijai yra šie:
Laisvė nėra savivalė ir tam tikra „moralinė gramatika“ jai būtina. Ji turi turėti vidinę logiką, nes, priešingu atveju, tebus nuolat besikeičiančių įnorių spiečius, primetamas kitiems jėga. Laisvės antroji pusė yra atsakomybė, santykis su kitu, lygiai taip pat, kaip teisės negali egzistuoti be pareigų.
Smurtas nėra laisvės išraiška, bet veikiau nuodai, kurie nužudo laisvę. Smurto situacijoje laisvę praranda tiek auka, tiek agresorius. Todėl būtent smurto užkardymas bei jo prevencija yra tikrasis laisvės puoselėjimas.
Išmintinga valstybė pripažįsta, kad visi žmonės unikalūs ir plėtoja unikalius santykius, kurių nevalia suvesti į schemą, tačiau tai tikrai nereiškia, kad valstybė neturi pareigos ginti ir puoselėti kiekvieną šeimos narį, nesvarbu, kokio amžiaus jis yra.
Nesutinku, kad prasminga diskutuoti, ar smurtas pateisinamas? Tačiau svarbu aiškintis, diskutuoti, jei mums iškyla klausimas, ar nenutinka taip, kad bet kuris mums nepatinkantis, nesuprantamas ar kultūriškai svetimas elgesys, pradedamas vertinti, kaip smurtas?
Visiškai sutinku, kad smurto tirpdymas turi vesti prie pliuralizmo ir laisvės įgalinimo, o ne prie naujų elgesio schemų primetimo.
Kita vertus, tai nereiškia, kad smurtavimą galima teisinti religiniais įsitikinimas ar kultūrine tradicija.
Tiesą sakant, nė viena, bent man žinoma, religinė tradicija nepropaguoja smurto ir tie, kas smurtą grindžia religiniais argumentais iš tiesų yra ne tikratikiai, bet eretikai.