Tikiu, kad dar yra, kas prisimena atkurtos Nepriklausomybės pradžios pažadus. Pavyzdžiui, tuos, kuriuos dalijo bankas „Sekundė“, kuris teigė, kad pinigų yra apsčiai ir jis juos pasiryžęs dosniai dalyti. Jau vėliau patiklūs indėlininkai buvo moralizuojami: negi nežinote, kad nemokamas sūris tik pelėkautuose? Deja, nemokamo sūrio kvapas labai vilioja ir net pradeda atrodyti, kad esi per gudrus, kad būtum apgautas.
Buvo tokia Naujoji sąjunga, kuri į politinę sėkmę brovėsi su šūkiu „nusipelnėme gyventi geriau.“ Daug žmonių pagalvojo, kad šis šūkis kažkokiu būdu gali visus praturtinti. Tačiau tai tebuvo manipuliacija ir sąmokslo teorijos apie elitą, kuris esą kaip drakonas guli ant didžiulių turtų ir juos slepia nuo visų kitų. Spėju, kad net dalis į valdžią besiveržiančių „naujųjų politikų“ (dauguma jų buvo senosios nomenklatūros atstovai, kurie virsmo situacijoje skubėjo kažką „prichvatizuoti“, ir politinės ambicijos sukilo tik vėliau) patys patikėjo „valdžios lovio“ įvaizdžiu.
Dar ir dabar Seime yra parlamentaras, kuris kažkada kiekvienam Lazdynų gyventojui žadėjo padovanoti po butą. Regis, kiek pavėlavo, nes vilniečiai jau nebetikėjo tokiais paistalais. Tačiau jam pačiam tai netrukdo likti politikoje ir demonstruoti tariamą rūpestį nuskriaustaisiais.
Lietuvoje jau įprasta, kad labiausiai su skurstančiais ir neteisybes patiriančiais žmonėmis „solidarizuojasi“ milijonieriai. Ne, jie neįgyvendina įgalinančių socialinių reformų, bet aktyviai organizuoja protesto akcijas prieš „vagių valdžią“ ir daug investuoja į savąjį „svieto lygintojo“ įvaizdį. Tiesa, skirtingai nuo Robino Hudo ar Tado Blindos, jie neskuba dalytis grobiu, bet mieliau buria sekėjų gaujas ir žada, kad tada, kai viskas jiems priklausys, pradės dalytis ir su kitais.
Tikrai nestebina, kad įvairaus plauko populistai kur kas sėkmingiau kuria sąmokslo teorijas, kuriose dėl visų Lietuvos tikrų ir tariamų nesėkmių kaltas Landsbergis, Sorošas ar Švabas, nei pasiūlo realistišką socialinę reformą ir socialinės nelygybės mažinimo planą.
Keisčiau, kad vis atsiranda žmonių, kuriems taip norisi atrasti „atpirkimo ožį“, kad net nesusimąsto, kodėl Lietuva gerokai visais aspektais pralenkė daugumą posovietinės erdvės valstybių, kurioms „netrukdė“ nei Landsbergis, nei Sorošas?
Būtų labai naudinga, jei Lietuvoje vykstančios rinkimų kampanijos būtų proga sąžiningai inventorizuoti situaciją ir apsvarstyti aktualių problemų sprendimo alternatyvas. Tačiau jau dabar aišku, kad rinkimuose dalyvaus „komandosas“ (dar prisimenat Sveikatos apsaugos ministrą, pozuojantį su karine uniforma?) Aurelijus Veryga, kurio svarbiausias tikslas – parengti politinę dirvą galimam Ramūno Karbauskio sugrįžimui per Seimo rinkimus. Tikėtina, kad jis atliks tik pritariančią ariją advokatui Ignui Vėgėlei, kuriam esą „skauda širdis“, žiūrint į Lietuvą.
Ten, kur tarptautiniai ekspertai mato svarbias sėkmės istorijas, kurios pateikiamos kaip itin svarbus pavyzdys kitiems, advokatas mato griuvėsiais virtusias šeimas, nutautėjimą, valdžios terorą ir tik jis esą gali padovanoti „viltį“. Atleiskit, bet jau kartą mums „dovanojo saulę“ ir visa plejada kultūrininkų važiavo jos „parvežti“ į Maskvą.
Niekas nesako, kad mūsų valstybėje nėra daugybės tobulintinų dalykų ir struktūrinių problemų, tačiau tai, kaip „gelbėtojai“ jas sprendžia, primena sovietinį pionierių, pasišovusį surasti senutę ir pervesti ją į kitą gatvės pusę, nors jai ten visai nereikia.
Per praėjusius rinkimus Gitanas Nausėda įsiveržė į politinį olimpą, pabalnojęs gerovės valstybės šūkį. Pripažįstu, itin vykęs politinės komunikacijos veiksmas, nes, skirtingai nei gąsdina I. Vėgėlė ir jo rėmėjai, dauguma Lietuvos gyventojų jau pradeda kelti kur kas didesnius reikalavimus gyvenimui ir „europietiški standartai“ tampa dabarties, o ne ateities lūkesčiu.
Tačiau, jei norime siekti, pavyzdžiui, vokiško ar šiaurietiško gerovės modelio, reikalingi ir mąstymo pokyčiai, solidarumo auginimas ir sąžiningas realios situacijos įvertinimas. Ar valdančiosios daugumos Seime ir Vyriausybės niekinimas bei flirtas su populistais tikrai priartina gerovę?
Šiandien prezidento G. Nausėdos reitingai tikrai solidūs ir tai susiję pirmiausia ne su vidaus, bet užsienio politika. Tarsi nereikia jokių nepamatuotų pažadų, tereikia vengti apmaudžių klaidų ir tiek. Tačiau, kaip sakoma, įprotis yra antroji prigimtis. Prezidentūra vėl skelbia, kad nori atlikti politinio Kalėdų Senelio vaidmenį.
Dosnusis Prezidentas skelbia, kiek daug finansinių dovanėlių visiems nori išdalyti. Tik vienas niuansas – maišą turės pripildyti ne jis pats, tai tie patys valstybės biudžeto pinigai. O gal vėl Lietuvoje atsikurs „Sekundės“ bankas ir visi tapsime turtingi?
Paradoksalu tai, kai kalbama apie valstybės finansus, populistai turi „geležinių argumentų“: „negi jums gaila pinigų žmonėms?“ arba „ištraukite iš šešėlio ar mažinkite pačios valdžios išlaidas“.
Beje, pačios Prezidentūros metinis biudžetas, kiek pamenu, turi tendenciją tik didėti. Neteko girdėti apie įspūdingas pagalbos akcijas Lietuvos žmonėms, rengiamas tų, kurie labai pyksta dėl paramos vajaus Ukrainai. Gal pamenat, kai Valdemaras Valkūnas, paragintas paaukoti kažkiek Ukrainai, atrėžė, kad turtingas jis yra būtent dėl to, kad savo pinigų nešvaisto? Tačiau, būdamas opozicijoje, jis kažkodėl reikalauja, kad Vyriausybė elgtųsi švaistūniškai – esą „negailėkime nieko žmonėms“.
Nelaukiu Prezidento rinkimų. Tikiu, kad dalyvaus ir kandidatų, kurie stengsis nebūti populistais, kalbės apie tikrovę ir realistiškus planus, tačiau labai panašu, kad būsime užlieti „gelbėjimo“ įkarščio ir viskas primins pasaką apie auksinę žuvelę. Gali būti, kad net ir su tokia pat pabaiga.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.