Šventumas? Ar tikrai Dievas mūsų su kažkuo nesupainiojo? Be to, aš noriu gyventi atsipalaidavęs, o ne tam, kad mano atvaizdas patektų į nusaldintus šventųjų paveikslėlius. Tačiau sąžiningai pripažinkime, jog visi ligšioliniai bandymai gyventi nesirūpinant kelionės tikslu tikros vidinės ramybės neatnešė. Širdyje vis kirba abejonės ir vis aplanko mintis – ar gyvenimas yra tik tiek?
Prieš atsiversdamas šventųjų gyvenimų aprašymus, galvojau, kad pateksiu į dirbtinį, nusaldintą pasaulį, kuris gerai pažįstamas kiekvienam, gyvenusiam sovietmečiu, kai mokyklų sienos buvo nukabinėtos komjaunuolių didvyrių portretais. Jų oficialios biografijos buvo be mažiausios dėmelės, jos dvelkė „plastmasiniu“ tobulumu ir buvo visiškai supanašėjusios tarpusavyje. Tačiau, kai atsiverčiau pasakojimus apie šventųjų gyvenimus, patekau anaiptol ne į ramią oazę, bet į gyvenimo audrų sūkurį.
Kitas dalykas, kuris iš karto krito į akis, – šventųjų istorijos yra visai kas kita nei prabangių šiuolaikinių žurnalų propaguojamos sėkmės istorijos. Jos atskleidžia, kad šventėjimas anaiptol nėra pastanga sukaupti savyje viską, kas tobula, paversti save superherojumi. Eiti šventumo keliu – tai įsileisti į savo gyvenimą egzistencinį nerimą, klausimą apie gyvenimo prasmę, žengti į gyvenimo tirštumą ir… sudegti it žvakei.
Veikiausiai dėl to šių laikų žmonėms lengviau džiaugtis nuodėmėmis nei šventumu. Nuodėmės yra tai, prie ko esame įpratę, ką kaupiame, o šventumas – tai, kas išdygsta, kai mes eikvojame savo gyvenimus, dovanojame juos kitiems, kai suvokiame, jog laimėti gyvenimą galima tik radikaliai atsivėrus kitiems. Šiuolaikinis žmogus yra raginamas ginti save, apsijuosti teisių siena, užsisklęsti. Šventumas yra kvietimas į rizikingą kelionę, atveriant savosios tvirtovės duris, tvirtinantis, jog savęs turime ieškoti už savo pačių sienų.
Bažnyčios liturginiame kalendoriuje kasdien esame raginami apmąstyti kurio nors šventojo pavyzdį, tačiau yra ir viena ypatinga iškilmė, įsiterpusi į lietingą ir niūrią vėlyvo rudens kasdienybę, tarp Vėlinių, pagarbos mirusiesiems, mirties slėpinio apmąstymo dienos, ir komercinio atsako į šiuolaikiniame pasaulyje įsikerojusią mirties baimę – Helovino.
Visų šventųjų iškilmė (lapkričio 1 d.) yra pirmiausia nežinomų šventųjų paminėjimas. Tai diena, skirta apmąstyti patį šventumą, mūsų kiekvieno pašaukimą ir visus tuos, kurių gyvenimuose tyliai tarpsta žygdarbiai. Tie, kurie dažnai neįvertinami aplinkinių, vadinami keistuoliais, užsispyrėliais, kurie nebijo pripažinti savo silpnumo, yra visiškai nepanašūs į visuomenės garbinamus didvyrius, tačiau kartu yra tie gyvieji akmenys, ant kurių laikosi šis pasaulis.
Tu ir aš taip pat esame pašaukti tapti nata įspūdingoje šventumo simfonijoje. Kartelė pakelta itin aukštai, Kūrėjas iš kiekvieno tikisi labai daug. Tačiau ne daugiau, nei mes galime, nes Jis mus pažįsta geriau, nei mes patys sugebame save perprasti. Viešpats nereikalauja neįmanomų dalykų, ir sunkiausia ne eiti šventėjimo keliu, bet patikėti, kad tai tau skirtas kelias.
Mes neturime tapti šv. Pranciškumi ar šv. Teresėle, neturime jų kopijuoti. Šventumas nėra uniforma, po kuria paslepiame visas gyvenimo spalvas, kurią nešiojame su buku rimtumu. Šventųjų istorijos sklidinos deginamos aistros gyvenimui. Ne jo surogatams, kurie nubyra kaip rudenio lapai, ištirpsta kaip pavasario sniegas, bet gyvenimui, kuris dega ir nesudega, kurio gausėja, kai juo daliniesi, ir senka, kai bandai išsaugoti.
Šventųjų biografijose – jokio moralizavimo bei smulkmeniško religingumo, yra tik vienas receptas – imk SAVO kryžių ir bėk, kiek kojos įkerta paskui Viešpatį. Netausodamas jėgų, neklausydamas, regis, išmintingų patarimų, jog galima ramiau, lengviau.
Kai Motina Teresė gavo laišką nuo merginos, kuri norėjo atvykti į Kalkutą ir prisidėti prie Teresės misijos, ji atsakė – kiekvienas turime atrasti savo Kalkutą. O mes ar jau keliaujame į savo kalkutas, ar žvalgomės orientyrų, ar vis dar klaidžiojame šešėliuose?