Andrius Navickas. Tibetas vis dar nepasiekė savo Kovo 11-osios

Prieš 75 metus, 1949-aisiais, komunistinė Kinijos Liaudies Respublika pradėjo Tibeto okupaciją ir per trumpą laiką pavergė visą kraštą, kuris garsėjo taikingumu ir unikaliu religiniu paveldu. Nuo pat pirmos okupacijos dienos įsibrovėliai pradėjo niokoti Tibetą, stengėsi įvesti ateistinį režimą, perėmė mokyklų kontrolę ir darė viską, kad paverstų tibetiečius savo šaknų, tapatybės nepažįstančiais mankurtais.

Prieš 65 metus, 1959 m. kovo 10 dieną, nesusitaikydami su okupacija, tibetiečiai sukilo prieš komunistinę Kinijos Liaudies Respubliką. Tūkstančiai tibetiečių savo sostinėje Lhasoje bei jos apylinkėse reikalavo, kad kinų ginkluotosios pajėgos pasitrauktų iš Tibeto regiono. Šis sukilimas buvo numalšintas jėga, žuvo apie 80 tūkst. tibetiečių. Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama bei tūkstančiai tibetiečių buvo priversti bėgti iš savo šalies ir įsikurti egzilyje.

Nepaisant to, kad sukilimas nepasiekė tikslų, kovo 10-oji kasmet visame pasaulyje minima kaip Tibeto laisvės siekio priminimas.

Tibetiečiai prieš 65 metus sukilo, nes okupantai atėmė iš jų politinių apsisprendimų laisvę, taip pat griovė tūkstantmečiais puoselėtą kultūrinį ir religinį paveldą. Deja, tibetiečiai įsitikino, kad visos kalbos apie tautų apsisprendimo teisę, apie aiškiomis vertybėmis grįstą tarptautinę sistemą tėra žodžiai.

Skaudu ir tai, kad dabartiniu laikotarpiu Tibeto žmonių kančios tik didėja. Kinija net pasiryžusi kištis į Tibeto budizmo vidaus reikalus, laukia dabartinio Dalai Lamos mirties ir ketina nurodyti, kas turi tapti jo Šventenybės įpėdiniu.

Pasaulis anapus Tibeto sienų, deja, liko kurčias ir tam, kad šių metų vasario mėnesį vyko masinis susidorojimas su tibetiečiais. Buvo suimta daugiau nei tūkstantis tibetiečių, įskaitant vienuolius, rytinėje Tibeto teritorijoje. Jie protestavo prieš didžiulės hidroelektrinės užtvankos komplekso statybą Degės regione. Kodėl? Nes tai sunaikintų mažiausiai šešis budistų vienuolynus (tarp jų ir čia veikiančius jau daugiau nei septynis šimtus metų) ir reiktų iškeldinti dviejų kaimų gyventojus (daugiau nei du tūkstančius tibetiečių). Kinija teigia, kad tokiu būdu modernizuoja Tibetą, deja, visa tai daroma, griaunant tibetiečių paveldą ir bandant nuo žemės paviršiaus nutrinti Tibetą.

Galime tik apgailestauti, kad Tibetas vis dar nenukeliavo į savo Kovo 11-ąją. Tai, kaip kinai elgiasi su tibetiečiais, labai primena okupantų rusų elgesį Ukrainoje. Tai, kad Tibetas yra geografiškai toliau ir nėra galimybių socialiniuose tinkluose skelbti kraupių vaizdų apie tibetiečių kančias, nereiškia, kad jų skausmas mažesnis.

Tibetas yra okupuotas, o tibetiečiai kenčia ir šiandien mes, patyrę, kas yra okupacija, galime bent jau garsiai pasakyti, kad Tibetas yra okupuotas. Mes to nepamiršome, tikime, kad pavyks pasiekti tokią pasaulio tvarką, kurioje neliks okupacijų, diktatorių ir vertybėmis grįsta tarptautinė tvarka egzistuos ne vien deklaracijose.