Manau, kad ir dėl to, kad mano mamos giminė į Sibirą keliavo vien dėl to, kad buvo darbštūs ir kūrybingi ūkininkai. Jau atkūrus Nepriklausomybę, mačiau, kaip mama, gydytoja, pradeda ūkininkauti, kiek tam reikia sveikatos, išminties ir kantrybės. Niekaip negaliu pritarti tiems, kurie tvirtina, kad ūkininkai gyvena lengvai. Ne, ponai, ūkininkavimas visada reiškia sunkų darbą ir daug prakaito.
Beje, nepamirškime, kad kovą kaimui prieš šimtą metų paskelbė būtent bolševikai. Leninas buvo itin griežtas valstiečiams, nes esą jie pernelyg nelojalūs proletariato diktatūrai. Vėliau prasidėjo kolektyvizacija, kuri siekė palaužti laisvo ūkininko asmenybę, paversti jį kolektyvo sraigteliu. Ši nelaimė vėliau persimetė ir į okupuotą Lietuvą, kur kooperacijos įgūdžius išstūmė kolūkiai su „ukazais“ kiek ir ko auginti.
Didžiausia sovietmečio bėda – kaimo ir miesto supriešinimas. Įprasta pavydėti kitam, kuris kali kitoje kameroje. Esą kitur sąlygos geresnės ir patogiau.
Atkūrus Nepriklausomybę prasidėjo sudėtinga ir radikali valstybės pertvarka. Tikrai nesutiksiu, kad blogai, jog išnyko kolūkiai. Blogai tai, kad nepavyko valstybei suvaldyti proceso ir labai daug kas buvo išplėšta, pavogta, sugriauta, nebuvo sudarytos palankios sąlygos autentiškai kooperacijai. Apmaudu tai, kad žemės ūkis netapo laisvų ūkininkų bendruomenės kūrybos vieta, bet tapo panašus į antruosius Gariūnus. Atsirado daug žemės savininkų, kurie patys nedirbo žemės. Jiems buvo svetima pati ūkininko pasaulėžiūra, t. y. kantrybė, atkaklumas, darbštumas ir solidarumas.
Na, o paskui Miestas pradėjo perdarinėti Kaimą pagal savo įvaizdžius. Nuoseklus to padarinys – dažnas jaunosios kartos miestietis nuoširdžiai įsitikinęs, kad maisto produktai užauga „Maximoje“, o ūkininkas – tai žmogus, kuris susirenka įvairiausias pašalpas, išmokas ir nuolat skundžiasi dėl prasto oro.
Turiu prisipažinti, kad mane taip pat į neviltį neretai varė mamos skundai dėl netinkamo oro. Kita vertus, tie žmonės, kuriems oro prognozė tereiškia patarimą pasiimti skėtį, ar verta išsiruošti į pliažą, dažniausiai nesusimąsto, kad ūkininkui lietus ar sausra – labai dažnai yra išgyvenimo klausimas.
Miestas ir Kaimas Lietuvoje vis labiau atsiskyrė ir, kas liūdniausia, pradėjo neberasti bendros kalbos. Prie to labai prisidėjo tie ekonomistai, kurie, nors nieko nesusigaudė, bet kalbėjo apie žemės ūkio reikalus. Taip pat ir tie prekeiviai, kurie sugebėjo į save nukreipti išmokų ūkininkams srautą ir pamažu įsitvirtino kaip galingieji oligarchai, kurie, pasinaudodami įvairiomis įstatymų landomis, praktiškai niekuo neprisideda prie bendrojo gėrio.
Situaciją dar labiau pasunkino, kai į valdžią atėjo žmonės, pasislėpę už aplinkosaugos ir meilės kaimui kaukių. Miestiečiams ūkininko simboliu tapo oligarchas Ramūnas Karbauskis ir jo „Agrokoncernas“. Na, o pastarasis, nors ir liko su „valstiečių draugo“ kauke, tačiau rūpinosi tik savo interesais ir labai prisidėjo prie to, kad jo gausėjantiems kritikams pats žodis „ūkininkas“ tapo įtartinas.
Žaliųjų kryžių akcija, bent kaip aš ją suprantu, tai labai svarbus ūkininkų pasakymas, kad jie nenori būti tapatinami su „Agrokoncerno“ oligarchu.
Tikrieji Lietuvos ūkininkai nenori kokių nors išskirtiniu sąlygų, tikrai nebando pelnytis medikų, mokytojų ar pensininkų sąskaita. Pakaktų to, kad būtų pripažinta, jog ūkininkavimas yra garbingas ir itin kūrybiškas verslas, turintis labai didelį potencialą Lietuvos ateičiai. Žemės ūkis nėra praeities reliktas, o ūkininkai – parazitai, reikalaujantys ypatingų sąlygų. Ūkininkas yra kūrėjas, kuriam tenka „šokti tango“ su gamta. Tai žmogus, kuris pats išsilaiko ir dar suteikia darbo vietas kitiems žmonėms.
Daugelis valstybių investuoja į žemės ūkį, nes puikiai suvokia ir tai, kokia konkurencija globaliame pasaulyje vyksta tarp įvairių šalių ūkininkų.
Netiesa, kad dėl valstybės paramos ūkininkai konkuruoja su pensininkais, mokytojais, mokytojais. Kur kas teisingiau į juos žiūrėti, kaip į Lietuvai tiek būtinos vidurinės klasės pamatą.
Šaukštas deguto paprastai sugadina visa statinę medaus. „Agrokoncernai“ ir panašūs oligarchai, gaunantys astronomines išmokas, atradę šimtus mokestinių landų ir yra tas degutas. Žaliųjų kryžių akcija rodo, kad ūkininkai tai suprato. R. Karbauskis ir panašaus tipo veikėjai nėra tikri ūkininkai, bet veikiau vertelgos, prisidengę ūkininko pažymėjimais, kolūkių epochos reliktas.
Tai reiškia, kad šiandien turime puikią progą pradėti vaisingą dialogą tarp Kaimo ir miesto. Žvelgiant į mūsų valstybės istoriją, akivaizdu, kad mums geriausi sekdavosi, kai Kaimas ir Miestas buvo išvien.