Šios dienos daugelį metų – visą sovietmetį – nebuvo įrašytos į jokius įsimintinų dienų kalendorius. Nebuvo jų ir labai plonuose Lietuvos istorijos vadovėliuose, nes vadovėliai buvo atmiešti sovietinės ideologijos prieskoniu. Tačiau jos buvo kraujuojančiose daugybės mūsų tautos žmonių širdyse, nes šios dienos skaudžiai palietė kiekvieną Lietuvoje gyvenančią šeimą.
1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą, okupacinio režimo vykdytojai iš karto pradėjo vykdyti masinį lietuvių tautos naikinimą.
Prasidėję masiniai kalinimai pirmiausia palietė aukštas pareigas ėjusius valstybės pareigūnus, kaltinamus už tariamai antisovietinę veiklą. Visos nepriklausomoje Lietuvoje veikusios partijos, išskyrus komunistų, buvo paskelbtos priešvalstybinėmis. Tokiu pretekstu per metus kalėjimuose atsidūrė daugiau kaip 6 tūkstančiai asmenų, kai kurie tardymų metu žiauriai kankinti ar net užmušti. Daugiau nei pusė kalinių buvo išvežti į lagerius.
Kitas komunizmo nusikaltimas buvo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai. 1941 m. gegužės 16 d. Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetas ir SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“. 1941 m. birželį LTSR Liaudies taryba jau buvo sudariusi vadinamųjų antisovietinių elementų sąrašus. Jame buvo, visų pirma, inteligentai, buvę ministrai, mokytojai, kunigai, taip pat daugelis Lietuvos kariuomenės karininkų.
1941 m. birželio 14-ąją prasidėjo iš anksto kruopščiai suplanuotas pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Kai kam galbūt net sunku įsivaizduoti, kad vos per keturias paras iš viso buvo išvežta per 18 tūkstančių lietuvių. Dauguma vyrų buvo atskirti nuo šeimų ir išsiųsti į lagerius įvairiose Sovietų Sąjungos vietose. Tarp 5 tūkstančių tuo metu ištremtų vaikų atsidūrė ir Dalia Grinkevičiūtė, savo patirtį vėliau aprašiusi „Lietuviai prie Laptevų jūros“: „Septynioliktas numeris iš devyniolikto vagono – štai kas aš! (...) Per paskirstymą šaukia kiekvieną, ir žvilgsnis, kurį į mane metė juodbruvas plieninėm akim čekistas, buvo man žiauresnis už smūgį. Tai buvo vergų pirklio žvilgsnis, tiriantis, kiek turiu raumenų, kiek iš manęs galės išspausti. Pirmą kartą pajutau, kad esu daiktas.“
Net ir prasidėjęs SSRS–Vokietijos karas nesustabdė besitraukiančių sovietų karių kraugeriško elgesio: 1941 m. birželio 24 d. Rainiuose po žiaurių kankinimų nužudyti 76 Telšių kalėjimo kaliniai, o birželio 26 d. Pravieniškių priverstinio darbo stovykloje – 230 žmonių, iš jų ir prižiūrėtojai lietuviai su šeimomis.
Laisvės kovų dalyvių ir civilių gyventojų naikinimas – neatsiejama stalininio teroro dalis.
Karui einant į pabaigą ir SSRS kariuomenei užėmus Lietuvą, vien per 1944–1945 m. kalėjimuose atsidūrė net 54 tūkstančiai gyventojų. Iš viso 1940–1941 ir 1944–1952 metais lageriuose kalinta apie 150 tūkstančių lietuvių, iš jų du trečdalius sudarė politiniai kaliniai, taip pat keli šimtai dvasininkų.
Dar vienas komunistinio režimo brutalumo įrodymas – nukautų Lietuvos laisvės kovotojų kūnų niekinimas. Miestų ir miestelių aikštėse, prie bažnyčių ir kitose viešose vietose sumesti partizanų kūnai išgulėdavo po kelias dienas, kartais net savaites.
1948 m. gegužės 22–23 dienomis buvo įvykdytas didžiausias XX amžiaus trėmimas Lietuvoje su kodiniu pavadinimu „Pavasaris“ (rus. „Vesna“), kurio metu per prievartą buvo ištremti 40 002 Lietuvos gyventojai – 11 365 šeimos, iš jų beveik 12 tūkstančių vaikų, apie 5 tūkstančiai asmenų, vyresnių nei 60 metų. Nemažai tremiamų žmonių žuvo per trėmimo akcijas, buvo nušauti bėgantys, daug kūdikių ir mažamečių vaikų, senyvo amžiaus žmonių mirė nuo ligų į tremties vietas vežami gyvuliniais vagonais antisanitarinėmis sąlygomis, kiti – dėl maisto trūkumo. Dėl nepakeliamo darbo, netinkamų, alinančių buities ir sanitarinių sąlygų, prasto ir menko maisto, ligų daugiau nei 5 tūkstančiai 1948 metų tremtinių, iš jų beveik 1000 vaikų, mirė tremtyje. Dar didesnė tremtinių dalis visam likusiam gyvenimui, jeigu ir grįžo į Lietuvą, buvo sužaloti fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai. Tūkstantiniai skaičiai, už kiekvieno iš jų – suluošinti likimai. Suluošinti likimai ne tik ištremtųjų, bet ir jų vaikų bei vaikaičių.
Tiems, kurie vis dar bando dangstyti ir teisinti šias baisias represines akcijas, reikia garsiai priminti – trėmimo operacijos buvo iš anksto suplanuotos Maskvoje, jas vykdė dešimtys tūkstančių vidaus reikalų ir MGB darbuotojų ir daugiau kaip 10 tūkst. vietos komunistų ir sovietinių aktyvistų.
Iš viso 1941–1952 metais gyvuliniais vagonais į Sibirą ištremta apie 5 procentai Lietuvos populiacijos – 130 tūkstančių asmenų, iš jų 70 procentų – moterys ir vaikai.
Komunizmas pasaulyje pražudė apie 100 milijonų žmonių. Palyginti mažos mūsų tautos nuostoliai milžiniški – dėl sovietinės ideologijos, paremtos masiniais įkalinimais, trėmimais ir žudymais, tiesiogiai nukentėjo daugiau kaip 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Ką jau kalbėti apie šimtus tūkstančių kitų, kurie, nors žiaurumų išvengę, juos patyrė kaip stebėtojai ir buvo priversti toliau gyventi tyloje bei apsimestinėje užmarštyje.
Komunizmo aukų mastą tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje sunku net įsivaizduoti. Nuo šios ideologijos taikymo praktikoje žuvo daugiau žmonių nei per abu pasaulinius karus. Skaičiai labai iškalbingi. Vien šios statistikos pakanka komunizmo pasmerkimui.
Deja, turėjo praeiti penkiasdešimt metų, kol galėjome apie visa tai prabilti GARSIAI.
Bet ar kalbame pakankamai GARSIAI, kad tai įsisąmonintų tie, kas vis dar tarnauja rusijai, serga sovietine nostalgija arba abejingai stebi? Net ir dabar, kai rusija vykdo kruviną agresiją prieš Ukrainą ir grasina taikioms valstybėms.
Mano Tėtis, partizanas Juozas Jakavonis-Tigras, sakydavo: „Istorija moka sukti savo ratus atgal, pagrasindama: „Jeigu nebudėsite laisvės sargyboje, ateis svetimieji ir pagrobs ne tik materialinius, bet ir dvasinius turtus, kurie sudaro Tėvynės laisvės ir meilės, valstybės piliečių santarvės ir gerovės pamatą.“
Viliuosi ir tikiu, kad mūsų tautos kovotojų už laisvę genas yra paveldimas, labai stiprus ir nesunaikinamas! Jis perduodamas iš kartos į kartą. Juk esame tremta, kalinta, kankinta ir šaudyta, bet nenugalėta tauta.
Užtat mūsų maža Lietuva tokia didi savo amžinu laisvės siekiu, didvyriškais jos sūnumis ir dukromis. Nesustokime saugoti istorinę atmintį ir ginti mūsų visų Laisvę! O visiems, kurie represijomis dėl Tėvynės laisvės buvo likimo paženklinti, linkiu stiprios sveikatos, atsitiesti ir veikti. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.