Antanas Guoga. Apie vienybę, korupciją ir kitus reikalus

Valstybės šimtmetis mūsų kartai yra galimybė sukalibruoti moralinius, vertybinius kompasus ir nusistatyti aiškią kryptį. Europos vadovų tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas Vilniuje šimtmečio proga sakė: „Jūsų šalies šūkis taip pat galėtų būti ir visos Europos bendruomenės šūkiu“, ir pridėjo - vienybė težydi. Šiomis dienomis jausmas toks, kad ta šimtmečio sugrąžinta vienybė ir pilietinė bendrystė gerokai išsivadėjo.

Tikros vienybės trūksta

„Vienybė težydi“, deja, kol kas yra himno žodžiai, kuriuos su dideliu pasididžiavimu giedame kylant trispalvei. Kartais jie grįžta jausmu į arenas, kur lošia mūsų krepšinio komandos ir su pasigardžiavimu sutrypia kokią maskolių komandą. Dar kai plaukia Rūta ar laimim Eurolygoj. Tas vienybės jausmas šiemet dar grįš tikrai. Laukia Pasaulio lietuvių dainų šventė, Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, rudenį – Popiežiaus vizitas. Bet ką daryti, kad ta vienybė, kuri mus veža, įkvepia, atnaujina, taptų ne progine?

Įsivaizduokite, jei viešojoje erdvėję būtų mažiau „banditų“ klijuojamų etikečių. Jei teisingumą iš tiesų vykdytų teismai ir jo nebūtų įmanoma nusipirkti kokiomis nors keisto turinio dėžutėmis. Jei visiems: ir politikams, ir verslininkams vienodi standartai nepriklausomai nuo politinės daugumos. Ir ne dėl to, kad kažkas nori, tiesiog visuomenė netoleruoja.

Reikia suprasti, kad vieša įtampa tarp premjero ir Prezidentės nėra tik viešųjų ryšių principinga dvikova. Tai lygiai taip pat didina nepasitikėjimą ir atsargų požiūrį į politikus, kaip bet kokie skandalai Seime. Jeigu be viešo triukšmo nesugeba susitarti aukščiausi valstybės vadovai, kodėl turėtume tikėtis, kad civilizuotai susitars atskiros politinės jėgos?

Man atrodo, kad dabar Lietuvai gyvybiškai svarbu spręsti korupcijos, socialinės atskirties, mokesčių, emigracijos ir švietimo reikalus. Jei žmonės ir toliau skurs, išvažiuos, vaikai vis prasčiau mokysis, o politiniame ir viešajame gyvenime, bei versle vešės korupcija, nieko gero nelaukim.

Korupcijos voratinkliai raizgo svarbiausias sritis

Korupcija suvalgo medikų ir mokytojų atlyginimus, žmonių pensijas ir galimybę oriai gyventi.
Rokas Masiulis su komanda valstybei sugebėjo sugrąžinti geležinkelius, pravalyti eilę giminių ir politinių įdarbinimų. Bet kiek daug dar reikia padaryti, kad visokie koncernai nebespardytų kojomis durų Lietuvos Respublikos Seime ir nebudėtų prie Seimo salės laukdami Seimo narių.

Korupcijos voratinkliai šiandien raizgo praktiškai visas viešosios politikos sritis. Santaros klinikų istorija, Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centro direktorės atleidimo drama, viešieji pirkimai Lietuvos kariuomenėje – tik keli atvejai, kuriuose galimai neskaidriai naudojamos valstybės lėšos. Teisėsauga jau padarė didelį darbą užkardant nusikaltimus. Toks pats darbas laukia ir ateityje.

Viešųjų pirkimų sistema neveikia. Paprastam žmogui kaime mes niekada nesugebėsim paaiškinti, kodėl parduotuvėje grikius jis gali nusipirkti už vieną kainą, o įstaigos, kurios grikius perka dideliais kiekiais ir turėtų mokėti pigiau, moka tris, keturis kartus brangiau. O kur dar garsieji pajūrio suoleliai ar šiukšlių dėžės už 600 eurų Utenoje.

Mes turime atsipeikėti ir suprasti, kad net ir smulkioji korupcija didina neteisybės ir bendrojo nepasitikėjimo jausmą valstybėje. Kiek laiko prireiks su šaknimis išrauti korupcijos piktžoles, nesu tikras, bet čia ir dabar privalome susitarti, kaip pertvarkome viešųjų pirkimų sistemą, kaip didiname pasitikėjimą teismais, kaip visi kartu įsipareigojam esminėse korupcijos bylose nenukreipti visuomenės dėmesio nuo kaltinimų ir kaltinamųjų.

Sodra yra valstybės biudžeto „vėžys“

Sako, pensijos kyla. Prie šitos valdžios tas atsitiko, berods, daugiausiai kartų. Tą vertinu pozityviai, turime rūpintis senjorais. Vienok, nepateisinu to skurdo, kurį tenka matyti keliaujant po regionus. Tiesa, regionuose apskritai beveik nebeliko žmonių.

Mes turime kalbėti ir tartis, kaip padėti jaunam išsilavinusiam žmogui likti Lietuvoje ir kurti verslą, kaip sutvarkyti mokesčius, kad žmonės nebenorėtų slėpti savo pajamų, kaip padėti mažiausiai uždirbantiems.

Man atrodo, kad politikai turi išdrįsti pasakyti, kad „Sodros“ sistema, kurią turime yra mūsų valstybės biudžeto „vėžys“, kurį privaloma operuoti ir pasiūlyti žmonėms aiškius instrumentus, kaip užsitikrinti orią senatvę. Kai vyriausybės ką tik pristatyti mokesčių pakeitimai turi neginčijamų privalumų, pensijų „reforma“ patiria komunikavimo fiasko dėl „4+2“ vietoj „3+1,5“ formulės. Ekspertai baiminasi, kad pakeitimai pensijų kaupimą pristabdys. O ką galvoti ir kuom tikėti žmonėms?

Ne emigrantai, o pasaulio lietuviai

Jeigu išvykusius savo valstybės piliečius vadiname emigrantais, mes konstatuojame, kad juos praradome, kad savo gerovę jie kurs ne Lietuvoje. Į kiekvieną žmogų, gyvenantį svetur aš žiūriu kaip į pasaulio lietuvį. Pats toks esu. Tai esminis kokybinis skirtumas.

Mes turime ir privalome pasakyti pasaulyje išsibarsčiusiems lietuviams, kad jie yra reikalingi. Kad jie yra laukiami. Kad mes norime, jog jie sugrįžtų. Mes norime, kad jie čia parvežtų savo žinias ir išsilavinimą. Norime, kad užsidirbę ir gavę patirties svetur jie čia kurtų savo namus, augintų vaikus. Turime palaikyti ryšį su jais, technologijos tą leidžia. Neapleiskime elektroninio balsavimo iniciatyvos.

Dvigubos pilietybės klausimas jau seniai turi būti išspręstas. Neturime leisti savo piliečiams išsižadėti Lietuvos per prievartą, nes jų gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, jog šiuo metu gyvena svetur. Padėkime jiems išlikti lietuviais ir neatimkime iš jų galimybės būti lietuviais.

Prestižas – ir žinios, ne tik atlyginimas

Pastaruoju metu tenka aktyviau stebėti, kas vyksta mūsų švietime. Su komanda organizuojame didžiausią Baltijos regione technologijų renginį jaunimui #Switch!, subūrėme programuotojų bendruomenę „Coder Dojo Lietuva“, daug laiko skiriu mokinių technologiniam švietimui.

Stengiamės, kad naujos technologijos ir inovacijos švietime taptų vienu iš variklių, keičiančių visą sistemą. Bet apskritai visa švietimo sistema – griozdiška ir labai inertiška. Būtini valdymo pokyčiai. Ypatingai būtini nauji žmonės visose grandyse ministerijoje ir jai pavaldžiose įstaigose. Iki šiol nepajudinamus turime pajudinti.

Mes kalbame apie mokytojo profesijos prestižą. Mano galva, tai susiję su dviem esminiais faktoriais: kaip mes mokytojui suteikiame reikalingų žinių ir kiek mes jam mokame už jo darbą.

Kokybiška nuotolinio mokymo platforma mokytojams, kurioje vieni su kitais ir su mentoriais jie gali dalintis kompetencija, bei technologijų sprendimai, skirti lengvinti administravimą ir adekvatus darbo užmokestis, leistų judėti pirmyn. Samdykime išorės profesionalus, aktyviau įsileiskime verslą į švietimo sistemą. Apie tai tiek daug kartų ir tiek plačiai kalbėta, bet kodėl nevyksta?

Ne partijų, o Lietuvos programa

Ir pabaigai. Visi klausimai, kuriuos turime spręsti mūsų valstybėje, nėra vienos ar kitos politikų kadencijos palikimas. Visos problemos, kurias turime, yra mūsų visų kolektyvinė atsakomybė. Tiek politikų, tiek pilietinės visuomenės.

Klausimai, kurie iš esmės lemia kiekvieno iš mūsų gerovę ir savivertę neturi politinio atspalvio, todėl neveiklumo negalima dangstyti politinėmis programomis ar kairiąja, dešiniąją ideologija. Kai kiekvienas iš mūsų pradėsime jausti pareigą pasakyti garsiai, kur korupcijos atvejis, kur smurtas šeimoje, kur matome reikalingus pokyčius, tada galime laukti tikro vienybės vėjo Lietuvoj.

Kaip valstybė ir jos piliečiai jau esame subrendę mąstyti ir galvoti, ne tik apie tai, gyventi geriau čia ir dabar, bet kelti klausimus, kokią Lietuvą mes paliksime ateities kartoms. „Transfer Go“ vadovas Daumantas Dvilinskas brėžia labai ambicinga Litechnia 2040 viziją, Vladas Lašas ne tik svajoja, bet konkrečiai dirba, kad galimybę gigafaktorių Lietuvoje iš tiesų svarstytų Elonas Muskas, aš asmeniškai Lietuvą matau kaip Europos naujųjų technologijų meką, kai mažoje valstybėje sukoncentruojame daug kapitalo ir kvalifikuotos darbo jėgos, bei siūlom sprendimus visam pasauliui.

Prisidėsiu, kad ambicijų keisti šalį, o ir pensijų, nesuvalgytų rietenos ir korupcija.