Antanas Guoga. Ar „profkės“ tik nemokšoms?

Kai prieš ketverius metus tapau Kauno informacinių technologijų mokyklos (KITM) dalininku ir su savo komanda žiniomis, kontaktais ir lėšomis ėmėme padėti šiai mokyklai užtikrintais žingsniais žengti į XXI amžių, daug kas sukiojo galvą ir sakė „Antanai, kam tau to reikia?“. Ir tikrai, man kaip ir nereikėjo. Bet yra vienas „bet“. Aš tiesiog norėjau padėti.

Geras pavyzdys užkrečiamas

Šiandien kažkada viena nykiausių Kauno „profkių“ yra virtusi lyderiaujančia modernių technologijų specialistų mokykla. KITM išsiveržė į profesinio mokymo rinkos lyderes ir pristatė daugybę mokymo naujienų. Pavyzdžiui, čia veikia „Red Hat“ akademija, kurią baigę specialistai gauna tarptautinį IT sertifikatą, pripažįstamą visų Lietuvos ir užsienio IT įmonių. Tai pirmoji „Red Hat“ akademija Rytų Europoje, kuri dar ir laimėjo „Akademijos pionierės“ apdovanojimą. Čia taip pat atidaryta „CISCO“ akademija, kurios absolventai kartu su diplomu gauna „CISCO“ pripažįstamą sertifikatą.

Populiariausios specialybės: multimedijos paslaugų teikėjas, žiniatinklio aplikacijų programuotojas, kompiuterių tinklų derintojas. Išvertus į žmonių kalbą, tai yra specialistai, kurie reikalingi kiekviename šiandieniniame biure tam, kad šis galėtų sėkmingai funkcionuoti. Tad visai nekeista, kad dešimtadalį studentų sudaro tie, kurie jau yra įgiję aukštąjį išsilavinimą šalies universitetuose, kad visi norintys studijuoti tiesiog nebetelpa, o dalis studentų gauna darbą pagal studijuojamą specialybę dar besimokydami. Ir patikėkite, tiek moksleiviai tikrai nėra nemokšos. Jie – jauni žmonės, sąmoningai pasirinkę savo profesiją susieti su nepaprastai perspektyvia profesine kryptimi.

Galime geriau

Bendradarbiavimo su KITM patirtis man tapo neįkainojama ir leido pažvelgti į profesionalų rengimo realybę Lietuvoje iš labai arti. Ir štai čia keletas pastebėjimų, kuriais noriu pasidalinti.

1. Valstybė privalo atsakingiau prognozuoti darbo rinkos poreikius ir būtent ta linkme sukti profesinio rengimo vairą. Per paskutinį dešimtmetį informacinių ir ryšių technologijų (IRT) specialistų poreikis Lietuvoje užaugo 10 kartų. Ir atrodo, kad šie tempai nė neketina sulėtėti. Naujausi tyrimai rodo, kad iki 2020 m. mums reikės bent 13 tūkstančių IRT specialistų. Informacija visiškai aiški. Bet ką mes su šia informacija darome? Ar valstybė turi planą, iš kur tų darbuotojų reikės paimti? Juk visi suprantame, kad skaitmeniniai verslai yra mūsų mažos ir jokių kitų išteklių neturinčios valstybės ekonomikos variklis. Būtent čia į pagalbą gali ateiti kokybiškos, praktinėmis žiniomis grįstos mokymo programos profesinėse mokyklose.

2. Verslo ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimas, siekiant sustiprinti technologinės pakraipos praktines studijas, vis dar yra nepakankamas. Ir čia ne tik Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) ar ugdymo įstaigų problema. Čia taip pat ir verslo negebėjimas įvertinti, kad investicijos šiandien į mokymo programas bei praktinio mokymo bazes gali garantuoti kokybiškai apmokytus ir praktiniam darbui nuo pirmos dienos parengtus darbuotojus. Juk toks darbuotojas yra kiekvieno darbdavio svajonė. Tai kodėl patiems verslininkams aktyviau neprisidėti prie tos svajonės įgyvendinimo? Verslo pareiga atverti savo įmonių duris ir priimti praktikuotis žmones, besimokančius profesijos. Tai, kad profesinių mokyklų techninė bazė būtų šiuolaikiška, yra tiesioginis verslo interesas. Reali tokio bendradarbiavimo tarp mokslo ir verslo organizacijų nauda yra įrodyta daugeliu pavyzdžių visame pasaulyje. Tokių pavyzdžių jau atsiranda ir Lietuvoje. Norėtųsi dar daugiau ir dar geriau. Mieli verslininkai, norite daugiau gerų specialistų, patys rodykite daugiau iniciatyvos.

3. Verslo iniciatyva reikalinga, bet reikalinga ir efektyviai veikianti tokiam bendradarbiavimui palankesnė mokymo įstaigų valdymo struktūra. Verslas jau ir šiandien gali tapti profesinių mokyklų dalininkais, tačiau ŠMSM visada lieka didžiausia dalininkė, lemianti visus sprendimu. Pavyzdžiui, KITM atveju – 3 iš 5 dalių priklauso ŠMSM. Kitose mokyklose analogiška situacija. Verslo dalyvavimas sprendimų priėmime yra labiau simbolinis ir deklaratyvus. Ministerijos žodis bet kuriame sprendime yra galutinis. Sukūrus mechanizmus, kuriais būtų įmanoma įtakoti strateginius mokymo įstaigų valdymo sprendimus, verslas galėtų ramiau investuoti į mokyklas ir prisidėti prie tokio švietimo, kuris atitiktų jų interesus. Tai duoti didesnes garantijas dėl investuojamų lėšų panaudojimo.

4. Mums vis dar labiau rūpi diplomas, kai turėtų labiau rūpėti praktinės žinios. Ne diplomas yra tikrasis turtas kuriant savo profesinę ateitį ar verslą, o žinios, gautos praktikoje. Patikėkite manimi, sėkmingas, šiuolaikinių žinių turintis praktikas darbdaviui yra kur kas vertingesnis, nei realaus darbo pradmenų neturintis aukštosios mokyklos absolventas. Pavyzdžiui, Vokietijoje beveik 60 procentų jaunuolių įgyja profesiją profesinėje mokykloje ir tik 18 procentų universitete. Šveicarijoje baigusių profesines mokyklas procentas dar aukštesnis – beveik 80 procentų. Kas antras bankininkas ten studijavo būtent profesinėje mokykloje.

Lietuvoje gi 70 procentų vidurines baigusiųjų sustoja į „aukštąsias“. O tyrimai rodo, kad darbo rinkoje net 60 proc. darbų, kuriems atlikti reikalingi profesinių mokyklų absolventai. Visi tik ir rauda, kad trūksta mūrininkų, santechnikų, suvirintojų, slaugytojų – tų specialybių, kurioms įgyti tikrai nereikalingas universitetinis išsilavinimas. Lygiai tas pats ir su technologinėmis profesijomis. Lietuvai trūksta žmonių, kurie yra išmokę vieno ar kito amato.
Aš suprantu, kad per vienus mokslo metus ši situacija nepasikeis. Profesinėms mokykloms dar reikia temptis aukštyn. O ir tėvai pas mus stumia vaikus sustoti į aukštąsias. Visuomenės spaudimas jaunimui šiuo klausimu didžiulis. Bet turime suprasti, kad universitetai yra skirti akademinių aukštumų siekiantiems. O tiems žmonėms, kurie nori įgyti „žemišką“ profesiją, reikėtų galvoti racionaliai ir rinktis studijas, suteikiančias praktinių žinių.

Dar daug pamokų šioje srityje turime išmokti. Situacija tam palanki. Į ministro kėdę sėdo naujas (senas?) ministras, gerai išmanantis šiuos klausimus. Profesinio mokymo dalykai privalo atsidurti ministro darbotvarkės ašigalyje. Priešingu atveju ta „drungna“ situacija, kai į „profkes“ nurašomi tik nemokšos, ir toliau tęsis. O juk pasaulinė praktika rodo ką kitą! Privalome keistis ir keisti. Juk šveicarai ne veltui taip vertina profesines mokyklas. Kodėl mes negalim? Galim. Tik reikia noro. Ir tie pokyčiai, kuriuos jau po truputį galima užčiuopti, tikrai atsiras.

Be to, labiausiai norėčiau paraginti jaunąją kartą pradėti racionaliai galvoti apie savo ateitį. Nestokite bet kur, kad tik įstotumėt ir gautumėt diplomą. Jei nežinote, ko norite savo profesiniame gyvenime, padarykit pertrauką. Pakeliaukit, įgykit patirties. Tai tikrai padės rasti savo aistrą gyvenime. Nenurašykite profesinių studijų vien todėl, kad gauti universitetinį diplomą – „lygis“. Visai ne. „Lygis“ yra visa galva nerti į darbus, kuriems jauti aistrą, kurių nori mokytis iki tobulybės ir kur jauti pašaukimą.

P. S. Moksleiviai, pagalvokit ir apie KITM. Labai neblogas variantas. Garantuoju.