Antanas Guoga. Garantuotos pajamos kiekvienam – o taip!

Kas mūsų valstybėje, o ir apskritai pasaulyje, yra didžiausia problema? Pajamų atskirtis ir skurdas, sakysite. Ir aš nuoširdžiai tam pritarsiu.

Sunkiai besisukanti, vos ne ant tuščių apsukų veikianti valstybės socialinės apsaugos sistema nepajėgi išlyginti skurdo duobių kelyje į klestinčią Lietuvą. Ypač tas justi regionuose. Darbo nėra. O jei yra, tai menkai apmokamas. Tuomet žmonės neturi galimybių nei sveikata pasirūpinti, nei vaikus į mokslus išleisti. Vaikai priversti pasilikti tuose pačiuose tuštėjančiuose kaimuose be perspektyvos arba išvykti į svečias šalis. Gana niūrus vaizdas, ar ne?

Iš kitos pusės turime spartų visuomenės progresą. Skaitmeninė ateitis jau valosi kojas prie mūsų durų. Ji jau čia. Jau dabar žmonės, kurie projektuoja pasaulio raidą, sako, kad per ateinančius 15–20 metų pasaulyje neliks 2 milijardų darbo vietų. Sakoma, vidurinio lygmens darbai bus apskritai ištrinti iš darbo rinkos. Robotizacija, bio- ir agro- technologijos, dirbtinis intelektas, virtuali realybė – visa tai užims vis daugiau vietos mūsų ekonomikoje ir visa tai vis labiau mažins žmogiškųjų rankų poreikį kasdieniuose darbuose. Technologijų paskatinta bedarbystė yra neišvengiama.

Oksfordo universitete atliktas tyrimas nustatė, kad net 47 procentai JAV dirbančiųjų, t. y. beveik pusė darbingų JAV žmonių, yra pavojuje prarasti savo darbą dėl kompiuterijos ir robotizacijos raidos. Perkvalifikuoti tokį skaičių žmonių – tiesiog neįmanoma. Reikia kito sprendimo.

Šiuo metu Lietuvoje 100 tūkst. darbuotojų tenka 14 robotų. Tuo tarpu Europoje šis skaičius siekia 85. Robotizacijos tendencijos greit pasieks ir Lietuvą. Laukiam. Bet ar pakanka tik laukti? Gal laikas pradėti ieškoti atsakymų? O atsakymas šios problemos sprendimui galėtų būti universalios bazinės pajamos. Apie tai privalome kalbėti tiek Lietuvoje, tiek europiniu lygiu. Tai galėtų būti sprendimas, kuris atsakytų į daugybę šiandien visuomenę neraminančių klausimų.

Kas per daiktas tos universalios bazinės pajamos?

Tai tam tikra suma pinigų, kuri kas mėnesį išmokama kiekvienam piliečiui, nepriklausomai nuo jo amžiaus, profesijos, užimtumo ar turtinės situacijos. Tai pinigai, kuriuos kiekvieną mėnesį savo piliečiams išmoka valstybė, neklausdama jokių klausimų ir neprašydama išpildyti kokių nors sąlygų. Paprastai teoretikai sako, kad tai turėtų būti pinigų suma, kurios pakaktų pagrindiniams žmogaus poreikiams užtikrinti: maistui, būstui, išsilavinimui. Ir viskas. Tai nėra kokia nors dovana. Tai pilietinė teisė. Kaip teisė balsuoti, teisė į išsilavinimą, teisė į laisvą žodį.

Mūsų socialinės apsaugos sistema nebeatitinka XXI amžiaus iššūkių. Ji nepaprastai biurokratizuota, labai brangi ir nefunkcionali. Maža to, kartais žmonės nelinkę dirbti, nes tuomet praranda pašalpą, kuri (koks paradoksas!) kai kuriais atvejais yra didesnė nei atlygis už darbą. Dar blogiau, norint išsaugoti pašalpas, lendama į šešėlinį darbą, kur nėra nei socialinės apsaugos, nei tvarkingų mokesčių, nei darbuotojo teisių. Duomenys rodo, kad vos prieš keletą metų Lietuvoje pradėjęs dirbti menkai apmokamą darbą asmuo gaudavo tik 18 proc. didesnes pajamas nei būdamas bedarbis. Tai kam vargintis?

Įgyvendinus universalių bazinių pajamų idėją, sistema būtų paprastesnė ir patikimesnė nei šiandieninė socialinės apsaugos sistema. Kai galvos nebespaustų klausimas, kaip sudurti galą su galu, žmonės mieliau imtųsi darbų, kuriems jie jaučia pašaukimą. Manoma, kad tai padėtų auginti žmonių užimtumą ir daugelį darbų ištrauktų iš šešėlio. Ekonominis saugumas dėl garantuotų pajamų paskatintų žmones imtis kūrybinės, socialinės, visuomeninės veiklos, kuri gal ir neduoda finansinės naudos, bet padeda žmogui siekti aukštesnių tikslų, atiduodant duoklę visuomenei, realizuojant savo pomėgius ir kuriant geresnį aplinkinį pasaulį.

Tyrimų šiuo klausimu atliktą daug ir įvairių. Vykdyta įvairiausių eksperimentų, kurių rezultatai tiek patvirtina teorijas apie universalių bazinių pajamų naudą, tiek jas užginčija. Tačiau tyrėjai labai dažai prieina išvados, kad universalios bazinės pajamos lemia teigiamus socialinius rezultatus. Pavyzdžiui, mažesnė atskirtis ir skurdas, geresnė vaikų sveikata ir mažesnės išlaidos sveikatos apsaugai, žemesnis nusikalstamumo lygis, geresni mokymosi rezultatai ir dar daugybė pozityvių socialinių pasekmių. Pabrėžiama, kad tai galėtų būti pigiausias, efektyviausias ir civilizuočiausias būdas kovoti su skurdu. Skurdas tai yra pinigų trūkumas. Kaip tą problemą išspręsti? Tiesiog duoti žmonėms pinigų. Genialumas paprastume, ar ne?

Kas už?

Jokia čia ne naujiena tos universalios bazinės pajamos. Istorijos eigoje vis atsiranda visuomenės veikėjų ir mąstytojų, kurie analizuodami skurdo temą prieidavo ar priena tos pačios minties – skurdą galima išgyvendinti garantuojant pajamas žmonėms. Thomas More`as, Thomas Jeffersonas, Thomas Paine`as, Abrahamas Lincolnas, Martinas Liutheris Kingas, Miltonas Friedmanas, Markas Zuckerbergas, Elonas Muskas. Tai praeities ir dabarties veikėjai, kurie viena ar kita forma palaikė bazinių pajamų idėją. Dėmesio, įsikibkite tvirčiau. Net Barackas Obama prieš pat savo antrosios kadencijos pabaigą, yra pareiškęs, kad ateinančiais dešimtmečiais bazinės pajamos turėtų tapti viena iš visuomeninio dialogo temų.

Dar daugiau. Pritrūko tik vos vos, kad ši idėja netaptų realybe ir ne bet kur, o Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1969 m. respublikonas Amerikos Prezidentas Richardas Nixonas dėjo ant stalo sprendimus, kuriuos JAV kongresas patvirtino, tačiau kelias sprendimui buvo užkirstas Senate. Sakoma, kad senatoriai sprendimo nepatvirtino, nes tuomet jiems pasirodė, kad per mažai lėšų numatyta sprendimo įgyvendinimui, o išmokos turėtų būti didesnės, nei numatyta Nixono projekte. Paskui prezidentą Nixoną ištiko beprotiška gyvenimo skuba, įvyko Watergate`o skandalas ir prezidentas atsistatydino, taip, deja, ir nespėjęs įgyvendinti savo sumanymo.

Yra dar vienas labai svarbus faktas, kuris dažnai pamirštamas. Cituoju Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią visuotinai pripažįstame, kaip neginčijamą žmogaus teisių ir laisvių gynybos bastioną. 25 straipsnis, pirma dalis sako: „Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas, ir teisę į apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio.“ Kaip jums, mieli draugai, atrodo, kas čia užšifruota? Nereikia gilių studijų ir analizių, kad padarytum išvadą. Kalba čia eina apie universalias bazines pajamas, kurios kaip tik ir garantuotų visus tuos dalykus, kuriuos Deklaracija įvardija, kaip neginčijamas žmogaus teises.

Nenuginčijami argumentai

Nelygybė, atskirtis ir skurdas yra didžiausi demokratijos priešai. Ir jei mes norime stiprinti mūsų demokratinius pamatus, jei norime rasti sprendimus socialinėms problemoms, turime galvoti apie universalias bazines pajamas. Juk ta visuomenės dalis, kuri nusivylusi, atsikirta ir ekonomiškai silpna, yra labiausiai pažeidžiama. Augant tokiai visuomenės daliai, kyla grėsmė politiniam stabilumui, laisvos ekonomikos raidai ar net demokratijos pamatams. Ar bereikia geresnio stimulo ieškoti galimybių užtikrinti šiai visuomenės daliai stabilias besąlygiškai gaunamas pajamas?

Neabejoju, kad universalios bazinės pajamos padėtų spręsti ir regionų problemas. Geriausi atlyginimai, perspektyviausi darbai šiuo metu spieste spiečiasi didžiuosiuose miestuose. Kaimai tuštėja, traukiasi ir, neduok Dieve, virs apleistomis plynėmis. Universalios bazinės pajamos gali būti tuo sprendimu, kuris leistų žmonėms likti ir gyventi savo gimtinėse, puoselėti savo kraštą, rūpintis paveldo išsaugojimu ateinančioms kartoms.

Šiandien mes išgyvename dar vieną industrinę revoliuciją. Kuo toliau, tuo labiau vyksta įvairiausių gamybos ir paslaugų procesų robotizacija, tai reiškia, kad vis mažiau ir mažiau kai kuriuose darbuose reikės žmogaus įsikišimo. Jau dabar turime pavyzdžių, kaip sėkmingai veikia parduotuvės su automatinėmis kasomis ir net prekių išdėliojimo į lentynas galimybėmis. Logistikos įmonės jau dabar turi automatinius prekių pakrovimus į laivus ar sunkvežimius. O ir vairuotojus greitu laiku, sakoma, keis savavaldžiai automobiliai. Prie iššūkių, kurie neišvengiamai ateis, turime pradėti taikytis jau šiandien.

Girdžiu ir kontrargumentus. Per brangu, sako idėjos kritikai. Bet mūsų visuomenės bendrąja prasme, šiuo metu išgyvena aukso amžių. Pavadinkime, jei norime, tuos pinigus ne bazinėmis pajamomis, o progreso dividendais. Be to, nepamirškime, kad tie pinigai, kurie bus išmokėti visiems piliečiams, niekur nedings. Na, gerai, „nusės“ kažkuris procentas kojinėse ar stiklainiuose, pakastuose po obelimi. Bet didžioji dalis šių lėšų grįš į ekonominio vartojimo ciklą. Juk tais pinigais bus mokama už prekes ir paslaugas, taip generuojant pelną ir auginant ekonomiką.

Taip pat dažnai sakoma, kad išdalinus pinigus už nieką žmonės apsileis, aptings ir nebedirbs. Bet juk žmogų pirmyn „veža“ ne tik pinigai. Savirealizacija, ambicija, gyvenimo prasmė – tai ne mažiau, o gal net ir daugiau motyvuojantys dalykai nei pinigai. Maža to, gaunant pastovias garantuotas pajamas, kurios užtikrina esminius poreikius, žmogus gali savo profesinį kelią sukti ten, kur tikrai jaučia pašaukimą. Gal kažkas visą gyvenimą svajojo būti sodininku, bet puikiai supranta, kad jam ir jo šeimai toks užsiėmimas negarantuotų patogaus gyvenimo. Tai svajonę stumia į šoną ir eina, pavyzdžiui, prekiauti trąšomis didelio magnato įmonėje. Pajamas gauna, tačiau pasitenkinimo savo darbu ir savirealizacijos – ne. Ar laimingas toks žmogus? Ar produktyviai jis dirba? Ar jis kuria vertę visuomenei? Nemanau. O tuo atveju, jei valstybė jam išmokėtų bazines pajamas ir jis galėtų užsiimti savo svajonių darbu, jis būtų laimingesnis. Kurtų ir sau, ir kitiems.

Dar sakoma, kad čia utopija, kurios įgyvendinti neįmanoma. Bet juk žmonija progresuoja. Pasaulis eina pirmyn. Sutinku, kad per penkerius ateinančius metus būtų sunku šią idėją įgyvendinti. Bet gal laikas mums pradėti savo ir savo šalies ateitį projektuoti ilgesnei perspektyvai? Nuoširdžiai tikiu, kad po dešimtmečio ar poros, tai gali tapti mūsų kasdienio gyvenimo tikrove. Juk kažkada buvo sakoma, kad utopija yra vergovės naikinimas, vyrų ir moterų lygios teisės ar rasių lygybė. Kažkada ir tai buvo utopijos. Šiandien tai mūsų gyvenimo vertybiniai ramsčiai. Gal taip nutiks ir su universaliomis bazinėmis pajamomis?