Šiaip, sostinės meras yra ketvirtas žmogus šalyje po Valstybės vadovo, Ministro pirmininko ir Seimo pirmininko. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme galime rasti, kad meras yra atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savo ir savivaldybės veiklą. Įstatyme galime rasti dešimtis pareigų, susijusių su darbo savivaldybėje organizavimu, kas pačią mero poziciją daro labai nepatrauklią talentingiems žmonėms. Darbotvarkėje daug vietos biurokratijai ir mažai arba visiškai nėra vietos kūrybai.
Kodėl apie tai kalbu? Mane įkvėpė vienas interviu su Edmundu Jakilaičiu, kuriame vedėjas Edmundo teiraujasi, kodėl klausimai, kurie galėjo lemti Seimo rinkimų rezultatus, buvo užduoti po rinkimų, o ne prieš juos.
Dabar yra laikas diskutuoti apie tai, kokių miestų vadovų reikia, ir ko iš jų galime tikėtis. Kokius gerus pavyzdžius turime ir ko turėtume nebekartoti.
Mano galva, pagrindinė problema dabar yra klaidingas arba klaidinantis miesto mero įvaizdis. Žmonės įsivaizduoja, kad meras yra atsakingas už kiekvieną užsikimšusį šulinį, nulaužtą krepšinio lanką atviroje krepšinio aikštelėje ar miestą nusiaubusios stichijos padarinius.
Mane nuoširdžiai sukrėtė pastarosios savaitės atvejis, kai po liūties atsiradusios rekordinio dydžio įgriuvos Antakalnyje kaltininku buvo piešiamas sostinės meras Remigijus Šimašius. Gerai pastebėjo Aušrinė Armonaitė: jei japonai po kiekvieno žemės drebėjimo džiaugtųsi ir kaltintų Tokijo merą. Taip neturi būti.
Miesto ūkis yra savivaldybei pavaldžių įstaigų atsakomybės zona. Viešąjį transportą, kelių valymą, vandens, dujų, elektros tiekimą, šildymą, apželdinimą, švarą ir gausybę kitų gyventojams būtinų paslaugų organizuoja dažniausiai savivaldybei pavaldžios įstaigos arba viešųjų pirkimų būdu parinktos bendrovės. Miesto vadovo dalyvavimas ir įsikišimas reikalingas tik tada, kai nesusitvarkoma.
Meras yra miesto ambasadorius. Meras turi užsiimti sinergijų paieška, sodinti prie stalo oponentus ar potencialius partnerius ir ieškoti geriausių sprendimų miestui. Meras turi atstovauti miesto interesams užsienyje, dirbti su užsienio investicijų pritraukimu. Tai turėtų būti pagrindinis prioritetas.
Meras turi suprasti, kaip veikia verslo korporacijos, apskritai, kaip veikia verslas pasauliniu mastu, kad žinotų, kaip pritraukti didžiuosius banginius į savo teritoriją. Meras turėtų laisvai kalbėti bent keliomis kalbomis, kad bet kada, be jokių barjerų galėtų pakviesti sutiktus žmones į Lietuvą, į Vilnių ir juos čia priimti.
Gal skambės keistai, bet meras turi būti tėtis arba mama. Tik tėčiai arba mamos niekada negailės švietimui, geresnei mokyklų infrastruktūrai, žaidimų aikštelėms, sporto aikštynams, šeimų erdvėms. Tik tėčiai ir mamos žino, kaip tai svarbu.
Meras turi pasitikėti savimi ir įkvėpti kitus nugalėti. Turi sugrąžinti pasididžiavimą miestu. Meras turi keliauti, pažinti, pamatyti ir geriausias praktikas parvežti į Lietuvą. Kiek merų darbotvarkėse kelionių? Labai nedaug.
Tiesiogiai išrinkti merai turi atstovauti vietos bendruomenės reikalams. Bet ar mes, kaip piliečiai, prieš rinkimus aiškiai formuluojame užduotis ar lūkesčius? Ar tam yra platforma? Gal tokią reikėtų sukurti?
Nežinau, gal aš nepastebėjau, bet Visvaldo Matijošaičio nesu matęs su benzininiu pjūklu, jis asmeniškai nevalė užsikimšusių šulinių, dėl kurių susidaro rekordinio dydžio balos aplinkkeliuose. Tai, kad Kaunas gražėja, yra komandos darbo rezultatas.
Vilniui reikia komandos. Mero ambasadoriaus. Reikia ambicijos ir pasiaukojančių, talentingų žmonių, reikia, labai reikia naujo proveržio.