Ne, nenori tie veikėjai išeiti iš savo nacionalromantiškų utopijų į gyvą pasaulį, kuriame tikrovė jiems taip įkaltų į smegenis, kad maža nepasirodytų. Ir štai tada, jiems išėjus į gyvą pasaulį, jie susidurtų su 60 000 per metus sudaužytų, užguitų Lietuvos moterų begarsiu šauksmu jų namuose. Patiriančių ir psichologinį smurtą 24/7 per parą.
Bet jeigu panorėtų, tai tektų nustoti tyčiotis iš, pasak G. Juocevičiūtės „skundų madas sekančių kudakuotojų“. Bet – nenori. Antraip ir vėl būtų priversti kažkaip labai jau protingai paaiškinti, kodėl lietuviai žudosi dažniausiai pasaulyje, bėga ir nesustoja bėgti masėmis į tas „leftistines“ Skandinavijas, kuriuose kova su patyčiomis ir būdu jėga spręsti bet kokį konfliktą nesukūrė „verksniukų“ kartos.
Atvirkščiai: jų savanoriai kariai (Švedijoje apie 80 000) nemano, kad dedovščina ir šlapios kojos žiemą stiprintų vyriškumo pradą. Izraelyje karių niekas nemoko neverkti, kai skauda, neverčia užčiaupti burnos, kai elgiamasi ne pagal statutą. Ir vis tiek Izraelio kariuomenė yra viena kiečiausių pasaulyje, kad ją kur galas, pasakytų Goda Juocevičiūtė.
Mat jos lygių teisių vyrų ir moterų ugdymo pedagogika griauna jos ir jos kolegų kuriamus mitus. Juk, anot jos, jokiais būdais negalima aiškinti vaikams, kad patyčių toleruoti negalima. Bėgti pagalbos pas suaugusius negalima, nes išaugsi apsiginti nuo patyčių nesugebančiu verksniu – stukačiumi.
Tai, ką siūlo tėvams dešinieji radikalai prisiėmę mesijų vaidmenį, todėl nesibodintys mokyti visus aplinkui, yra M. Goldingo „Musių valdovas“ kaip vaikų auklėjimo variantas. O suaugusius garbinti G. Orwello „Gyvulių ūkis“. Žodžiai „solidarumas“, „atjauta“, „gerumas“, „bendruomeniškumas“, bendras gėris“ jiems yra prakeiksmas tolygus prakeiktam socializmui.
Ak, kaip malonu kažkaip užsiropštus į Lietuvos „elito“ viršūnėlę žvelgti žemyn į tuos runkelius, uždirbančius tik kelis centus ariant non stop maksimose. Ar tikrai apie 600 tūkstančių, niekaip nepakylančių virš skurdo ribos, yra patys kalti? „Valstybė neturi melžti verslininkų, dalinti pašalpų, kovoti prieš patyčias“, mestels su pasibjaurėjimu savimi patenkinti.
Kaip lengva numoti ranka į tai, ko nesugebi suvokti. Štai vienas sėkmingas verslininkas, ilgai gyvenęs dešiniųjų mesijų-apsimetėlių niekinamoje Europoje. Grįžęs į Lietuvą jis bandė paaiškinti savo draugui stambiam verslininkui apie būtinumą rodyti pagarbą savo darbuotojams. Jo draugas jo nesuprato. Jis nesuprastų nieko ir apie socialiai atsakingą verslą, nes jis buvo auklėjimas kito žeminimo dvasia, kaip būdu siekti savo tikslų.
Fašistinis blogis ir prasideda nuo dešiniųjų sapaliojimo apie kovos su patyčiomis auklėjimo žalą vaikams, vyriškam ir moteriškam identitetui. Šito niekaip negali suprasti „tikro vyro“ ir „tikros moters“ gynėjai. Nes paprasčiausiai nesimokė arba nieko neišmoko iš istorijos.
G. Juocevičiūtė: „Na, nieko nauja šioje ašarų pakalnėje. Jei šiek tiek pasuktume laiką atgal, pastebėtume, kad per visuomenę pastaruoju metu labai nuosekliai buvo brėžiama tiesi, ryški žmonių kiršinimo ir savivertės silpninimo linija, ilgainiui susibėgusi į aukos sindromą. Ją pradėjo patyčių kultas, kuris pirmiausia sėkmingai įsipelijo į mokyklų sienas.“
Ar leisite iš pačios pasityčioti, juk galima, G. Juocevičiūte? Aukos sindromas, panele, iš piršto laužta psichologe, siekia Rytų ir Vidurio Europos XIV–XV a., įsivyravus baudžiavai – vergijai, kuri tęsėsi iki 1861 metų (Rusijos imperijoje) laikant aristokratiją dievo pateptais, o visus kitus nieko vertais padarais (Švedijoje ir Norvegijoje baudžiavos nebuvo). Vergovė pavertė žmones prisitaikėliais, susitaikėliais, padlaižiais, kolaborantais, patyčių meistrais, nes mušami iš viršaus, turėjo mušti į apačią. Taip, tarp kitko, tarp vergų ir vergvaldžių gimė kuklumas kaip dorybė.
Ši „dorybė“ naudojama kaip grandinės bet kokiam nukrypimui nuo kažkieno, paprastai vidutinybių, nubrėžtų elgesio normų. Ir kai pavyksta paversti visą visuomenę arba bent vieną savo artimą iš meilės artimui vidutinybe, toks jaučiasi atlikęs didingą veiksmą. Taip dėl kuklumo susergama nacionalistine didybės manija. Tai yra kaip tik tokią autoritarizmu ir tokiomis dorybėmis persunktą visuomenę mato nacionalistai, dešinieji radikalai.
Jie puikiai žino, kad tyčiojamasis iš vaiko paverčia jį fašistinių idėjų sukurptą, todėl kompleksų jūroje įstrigusią asmenybę, kaip tobulos diktatūros pagrindą. Štai iš kur atsiranda aukos sindromas. Būtina griežtai kritikuoti bet kokį kairės ar dešinės radikalizmą, bet mažiausiai ko reikia, tai atsivedėjus tvoti per savo sukurtą „leftistinį Briuselio baubą“ metant lauk su vandeniu filosofiją jau 70 metų saugančią Europą nuo visuotino karo visų prieš visus. Atžagariai spjaunant į demokratijos, neįmanomos be sąmoningo, nekompleksuoto piliečio, veidą.
„Tas prakeiktas Briuselio režimas“ buvusio nacio, o dabar politologo M. Kundroto žodžiais tariant, yra tikras blogio eksportas į Lietuvą. (Taip lyg tarp kitko ES tapatinama su autoritarine, korumpuota Rusija ir sovietine diktatūra). Pridūręs, kad visai čia nieko blogo su tuo svastikos garbinimu ir nacistiniu rankos pakėlimu. Tuojau pat dėl visa ko Šv. Kalėdų dieną pareiškęs, kad jo nacistinių simbolių garbinimas nieko bendro su fašizmo garbinimu neturi.
Atvirkščiai, anot jo minties, jis yra įsisąmoninęs antifašistas. Juk ir aklas mato, kad tarp nacionalizmo ir fašizmo nieko bendro nėra? Na, ir be nacionalistų nebūtų Europos valstybių. Tikra tiesa. Kaip ir tiesa, kad spekuliuojant nacionalizmu prasidėjo du baisiausi žmonijos istorijoje karai ir pateisinamos komunistinės diktatūros. Ką kas kalbėtų apie, pvz., sovietinę multikultūralizmo politiką, tiesa tokia, kad buvo garbinama Rusijos smurto prieš silpnesnį kultūra kaip sėkmingas pavyzdys „vietinei kultūrai“. Jeigu sovietų imperija nebūtų žlugusi, šiandien Lietuvoje jau visi kalbėtų rusiškai. Su vietinių pagalba.
Kad nacionalizmas siejamas su rasizmu, eilinį kartą įrodė nauja V. Radžvilo ir V. Sinicos organizuota partija „Nacionalinis susivienijimas“. Jo šūkis – „Pakelk galvą, lietuvi“. Nacionalistai apsimeta, jog šis šūkis nieko bendro neturi su neapykanta žydams ir apskritai nelietuviams alsuojančia J. Noreikos knyga tuo pačiu pavadinimu išleista 1933 metais.
Beje, kas taip užgujo lietuvį, kad tam vėl reikia pakelti galvą? Juk nešauksi, kad žydai kalti. Žydų nebėra – telieka užjausti nusivylusius. Tai ar tas „Briuselio režimas“ su savo reikalavimais laikytis civilizuotų elgesio taisyklių neįmanomų be pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms kaltas? Nejaugi? Bet juk visi Lietuvos seimai sudaryti ir sudaromi tik iš lietuvių, kurie per trisdešimt metų nesugebėjo sukurti žmogiškos, solidarios visuomenės be patyčių iš silpnesnio.
Ar šis faktas nieko nesako ES, žmogaus teisių nekentėjams? Deja ne. Juk auka negali kaltinti savęs, mat ji neturi jokių ydų ir niekada neklysta. Toks yra tas susireikšminusio buvusio sovietinio mužiko, o dabar jau dešiniųjų „elito“ tikras dvasinis skurdas.