Taip jis praleido progą patylėti. Nedera Lietuvos užsienio reikalų ministrui lyg papūgai kartoti, tiksliau, – pripažinti priešiškų Izraeliui valstybių Jungtinėse Tautose primestas Artimųjų Rytų žaidimų taisykles. Tas kuklus pasiūlymas būtų toks: atiduoti dalį Vilniaus su Aušros vartais Lenkijai. Mat jie šimtmečiais turėjo istorinį ir religinį ryšį su Vilniumi. Lietuvai nesutikus, supykusi Lenkija kreipsis į Jungtines Tautas, kurios 151 narė, negalinti pakęsti Lietuvos, pripažins Vilniaus senamiestį su Aušros vartais Lenkijos teritorija. Kaip jums, pone užsienio reikalų ministre, toks scenarijus? Jeigu nepatiko, tai pripažinkite visą Jeruzalę Izraelio sostine.
Naujoji JAV administracija su jos prezidentu D. Trumpu priešakyje padarė tai, ką senai reikėjo padaryti: jis perkirto Gordijaus mazgą. Jeruzalė, 3000 metų istorijos, kultūros, religijos kontekste yra neatsiejama Izraelio dalis. Tai judaizmo lopšys, kuris iki žydų išvarymo 70 m. e. metais bent 1000 metų priklausė žydams. Atsisakymas pripažinti šį faktą yra ciniškas real politik nuo sovietų laikų arabų valstybių naudai. Jungtinės tautos, kurios kritinė dauguma narių yra visokio raugo diktatūros, gali per metus priimti 200 kritiškų Izraeliui rezoliucijų, arba net šešias per vieną dieną. Tačiau prieš Siriją (po 5 metų savo piliečių skerdynių ir cheminių ginklų panaudojimo) JT priėmė tik vieną kritišką jai rezoliuciją. Europos esamieji ir buvusieji kraštutiniai kairieji, tuo tarpu, įsikalę į galvą sovietinę mantrą, esą sionizmas yra rasizmas, šiandien Briuselyje bando diktuoti politiką, nukreiptą prieš Izraelį. Klausimas: kur jie patys ir Palestinos arabai buvo, kai Jeruzalę nuo 1948 metų iki 1967 metų buvo okupavusi Jordanija? Iki tų metų niekas net nesapnavo apie atskirą Palestinos valstybę su Rytų Jeruzale kaip sostine.
Jokios taikos palestiniečiai nenori. Iki šios mielos dienos palestiniečiai tris kartus kategoriškai atsisakė Izraelio vadovų siūlymo susikurti savo valstybę kaip tik su Rytų Jeruzale kaip sostine. Palestiniečių lyderiai visus tris kartus atsisakė tai padaryti. Mat tikėjosi karine jėga sunaikinti Izraelį. Kai tai nepavyko, pradėjo naudoti Jungtines Tautas Izraelio delegetimizavimui. Antai UNESCO, kurios sprendimu žydams svarbi Raudų siena buvo atiduota palestiniečiams. Galiausiai, JT prieš kelias dienas paneigė bet kokias Izraelio sąsajas su Rytų Jeruzale, taip, tame tarpe ir su Raudų siena. Už tai gėdingai balsavo ir Lietuva.
ES valstybės, reikalaudamos Izraelio laikytis Jungtinių Tautų rezoliucijų, nepadarė nieko, kad palestiniečiai rimtai imtųsi derybų su Izraeliu. Kuriam galui, kai jie giliai įsitikinę, kad tarptautinis spaudimas privers Izraelį pasitraukti iki 1967 metų sienų. (1967 m. JT rezoliucija 242 nereikalauja Izraelio pasitraukti iš visų teritorijų. Iš Jordanijos, okupavusios Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę 1967 m., JT nereikalavo nieko.) Taigi, tos Vakarų valstybės puikiai supranta, ką reiškia Izraeliui be jokių derybų pasitraukti. Tai reiškia visišką Jeruzalės praradimą ir ne tik. Tai reiškia, kad Vakarų Krantą valdys Iranas per teroro organizaciją Hamas, kuri, antraip nei tyliai tam pritarianti Vakarų Kranto vadovybė, atvirai siekia Izraelio sunaikinimo. Ir kam palestiniečiams derėtis, jeigu jie gauna milijardus ir iš Vakarų, ir iš arabų valstybių nei kiek nesirūpindami klestinčia korupcija, diktatūra, kankinimais. Tenka eilinį kartą konstatuoti, kad demokratiškieji Vakarai visa savo esybe vėl remia valstybę-diktatūrą, valstybę teroristą, nekeldami jokių reikalavimų palestiniečių vadovams. Tie Vakarai dar turi įžūlumo šį Izraelio naikinimo procesą vadinti taikos derybomis, patetitškai aiškindami, jog gina vargšų palestiniečių teises. Kaip? Reikalaujant nepriklausomos valstybės atiduoti dalį savo sostinės. O vėliau, Izraeliui pasitraukus iki 1967 metų sienų, pačiam savo rankomis susinaikinti.
Taip pat „tarptautinė bendruomenė“ jau pradėjo pasaulio gąsdinimo kampaniją. „Tarptautinei bendruomenei“ nusispjauti į faktą, kad dar 123 pasaulio šalys turi rimtų problemų su teritorijomis, bet nereikalauja jų atsisakyti savo sostinių. Šiuo atveju teigiama, kad po D. Trumpo sprendimo pripažinti visą Jeruzalę Izraelio sostine, žemė paplūs kraujais, taip verčiant JAV tapti teroro įkaitu. Žinoma, pabrėžiant, kad buvo pažeisti palestiniečių religiniai jausmai ir jų teisėti lūkesčiai. Pasižiūrėkime, ar tai tiesa. Pradėsiu nuo pažeistų religinių jausmų. Musulmoniškam identitetui svarbios trys religinės vietos: Meka, Medina ir Jeruzalė. (Kodėl krikščionys šventa vieta laiko tik Jeruzalę, negaliu suprasti. Pasimokykite iš arabų, kaip kartu su antisemitine JT organizacija pareikalauti iš „geradario“ Turkijos prezidento R. T. Erdogano atiduoti dalį Stambulo, tai yra Konstantinopolį ir garsųjį Sofijos soborą krikščionims. Istorinės sąsajos su krikščionybe neabejotinos.)
Kiek gi svarbi musulmonams Jeruzalėje 700-taisiais m. e. metais pastatyta Al Aqsa mečetė? Nesigilindamas į istoriją, pateiksiu tą svarbą iliustruojantį vaizdelį: visi musulmonai prie tos šventos jiems mečetės meldžiasi Mekai. Kitaip tariant, jie tikra šio žodžio prasme meldžiasi atsukę užpakalius į Al Aqsą mečetę. Kitas pavyzdys: Senajame Testamente Jeruzalės vardas kartojamas 669 kartus, Korane – nei vieno karto. Jame vieną kartą minima Al Aqsa mečetė arba vieta, iš kurios, galimai, Muhamedas pakyla į dangų. Su tokiu pat religiniu įkarščiu musulmonai gali pareikalauti Didžiosios mečetės Stokholme ir pusę miesto, arba Kauno mečetės ir pusę Kauno. Noriu pabrėžti, kad šie pavyzdžiai nėra skirti islamo ar kitos religijos tikinčiųjų menkinimui. Tiesiog tenka konstatuoti, kad svarbiausia musulmonams vieta yra Meka, todėl ne veltui ten suvažiuoja milijonai musulmonų. Taigi, Jeruzalės atveju matome, kaip religija eilinį kartą tampa politiniu arba politinio šantažo įrankiu. Ir dar vienas klausimas: kokiame iš dangaus nuleistame įstatyme parašyta, kad nepriklausoma valstybė turi kažkam atiduoti dalį savo sostinės? Antraip nei Jordanija, kuri, jai okupavus Rytų Jeruzalę, neleido žydams melstis prie Raudų sienos, antraip nei palestiniečiai, draudžiantys žydams artintis prie Al Aqsos mečetės, Izraelis garantuoja visų religijų atstovams teisę lankyti bet kokias jiems rūpimas vietas.
Ar tikrai paplūs kraujais Artimieji Rytai? Atsakymas – Artimieji Rytai jau keliolika metų plūsta kraujais ir be izraeliečių bei palestiniečių konflikto. Tik niekam tas faktas neįdomus. Kažkaip ir Vakarų politikai, ir arabų valstybės patalogiškai „kenčia“ tik dėl šio konflikto. Taigi, šių dienų tikrovė yra tokia: Iranas jau grasina ne tik Izraeliui, bet ir Saudo Arabijai bei jos satelitams. Taip pat Egiptui ir Jordanijai. Pastarosios dvi atvirai bendradarbiauja su Izraeliu, o Saudo Arabija „po kilimu“. Visos šios šalys yra remiamos JAV pinigais ir ginklais. Mažiausiai, ko šioms šalims reikia, tai sukilimo arba karo prieš Izraelį. Hezbolah teroristai Libane taip pat neturi ūpo pulti Izraelį, nors Izraelio karo aviacija jau virš šimto kartų subombardavo Irano ginklų siuntas, skirtas Hezbolah Sirijoje. Sirija taip pat neturi šansų kariauti su Izraeliu. Net Rusija nepajėgi sustabdyti Izraelį nuo Irano bazių Sirijoje naikinimo. Todėl Hamas teroristų Gazoje kvietimas arabams sukilti atsimuša kaip į sieną. Ar bus teroristinių išpuolių? Visai tikėtina, deja. Ar šito bijo ES valstybės? Bet jos turėtų labiau bijoti keliolikos tūkstančių namo sugrįžtančių „buvusių“ ISIS karių. Juk ne Izraelis kaltas, kad, pvz., šimtai Prancūzijos piliečių tapo ISIS kariais? Klausimas, žinoma, hipotetinis.
Tempti derybų gumą (kaip amžiną Vakarų šantažą) buvo ir yra naudinga daliai arabų valstybių ir patiems palestiniečiams. Geriau jau vaidinti auką retkarčiais ir, kad niekas nepamirštų, tūkstančiais raketų apšaudant Izraelį. Toks yra teroro ciniškas veidas. D. Trumpo ir JAV sprendimas šį uždarą ratą nutraukė. Kaip elgtis dabar? Bent pradžioje derėtų Vakarams nustoti reikalauti nepriklausomos valstybės atsisakyti savo istorinės sostinės dalies. Nebent Lietuva sutiktų grąžinti pusę Vilniaus Lenkijai.