Tekste dominuoja apibendrinimas „visi“, tikriausiai kilęs iš elementarios baimės nurodyti konkrečių melagių ir agentų vardus. Nes visai gali pasirodyti, kad kai kurie neįvardinti kritikai nemeluoja. Ir nėra jokie agentai. Todėl teisme teksto autorių už šmeižtą nurengtų nuogai.
Šį primityvų žargoną profesorius gerai įvaldė dar sovietų laikais, kai 1987 metais apgynė kandidatinę disertaciją „Lietuvos KP veikla vystant teatrinį meną respublikoje“. Kaip tik tuo laiku Lietuvos laisvės lyga suruošė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Atleiskite, bet nesijuokiant, rimtai traktuoti patį A. Gumuliauską kaip sąžiningą nacionalistą kažkaip nelabai pavyksta. Na, bet nieko nuostabaus, juk jis yra narys partijos, neišpažįstančios jokios ideologijos, nei elementarios politinės moralės.
Tad kartais LVŽS apsimeta tai kairiąja, tai dešiniąja. Bet dėl vieno jos nariai sutaria – demokratija yra tik butaforija, su kuria galima žaisti kaip nori. Todėl nenuostabu, kad ir šioje partijoje priešų paieška ir tų priešų matymas už kiekvieno kampo užprogramuotas. A. Gumuliauskas nėra išimtis.
Cituoju vieno anonimo į jo straipsnį komentarą: „Metamorfozės. Buvęs komunistas-propagandistas Arūnas Gumuliauskas, šlovinęs komunistus savo disertacijoje, tapo Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininku, pro nacistinės antisemitinės LAF gynėju. Viskas viename žmoguje.“ Tiksliau nesudėliosi.
Būtų sovietų laikai, A. Gumuliauskas tikriausiai ir toliau jotų ant „aš mylių Tarybų sąjungą“ arkliuko. (LAF programa neatskiriama nuo nacizmo bei fašizmo ideologijos, nuo nacistinės Lietuvos vizijos. „Nacionalistas“ Seimo tribūnoje šį nepaneigiamą faktą vadina propaganda. Tiek apie akademinius laipsnius ir vertinimo kriterijus.)
Kai panašioms personoms suteikiama teisė formuoti istorinės atminties politiką, gauname apsimetėlių šventaisiais šutvę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veidu. Jos vadovu turėjome chemikę, kurios darbuotojas geologas Dalius Stančikas kūrė valstybinės svarbos „istorines“ išvadas. Dabar gi LGGRTC vadovu paskirtas politologas, kurį už reikiamos vietos laikys šį kartą jau filologas ir mechanikas Vidmantas Valiušaitis.
Jo metodologinis istorinio tyrimo principas – pateisinti bet kokį nusikaltimą žmoniškumui meile Lietuvai. Žinoma, reikalaudamas supratimo „tų laikų geopolitinei padėčiai“, taip pat pabrėždamas, kad „tuo laiku jie nieko nežinojo“. Pastarasis nuolat kartojamas teiginys paverčia nacionalistų garbinamus du ar trys mokslus krimtusius susimovusius didvyrius visiškais debilais. Esu įsitikinęs, kad pastarieji įsižeistų.
Kodėl nacionalistai nereikalauja supratimo ir sovietų kolaborantams tiek pat mylėjusiems Lietuvą, sunku suvokti. Juk ir tie iš meilės Lietuvai elgėsi taip, kaip „reikalavo“ tų laikų geopolitinė situacija. Ir jie taip pat „nieko nežinojo“. 1990 metais geopolitinė situacija per naktį pavertė užkietėjusius komunistus ir šiaip prisitaikėlius užkietėjusiais nacionalistais ir – nieko. Dangus nesugriuvo.
Bet apie tai kalbėti tarp nacionalistų (kaip ir buvusių komunistų) kaip ir nepadoru, nes kur nedursi pirštu, ten arba prisitaikėlis, arba buvęs komsomolistas, arba komunistas. Beje, nacionalistų istorijos doktrinoje yra ir neliečiamieji. Tai – Smetonos vyriausybė 1939–1940 metais atidavusi nacių Vokietijai Klaipėdą ir galiausiai įsakiusi „sutikti sovietų kariuomenę bei integruoti Lietuvos kariuomenę į garbingos sovietų kariuomenės gretas“. Taigi, ne žydai sovietus sutiko su gėlėmis, bet visa Lietuvos vyriausybė ir garsūs jos generolai. Tik šiandien tokios nacionalistams nereikšmingos detalės neįdomios…
Kaip tik dėl manipuliacijų nemaloniais istoriniais faktais – vienus iškeliant, kitus menkinant, trečius pateisinant, Lietuvos istorikų elitas pagrįstai pasisakė prieš V. Valiušaičio paskyrimą Genocido centro vadovu. Seimo Lietuvos „mylėtojai“ nesugebėję V. Valiušaičiui atverti durų į Genocido centrą, įstūmė jį per langą. Taip atrodo provincija ir naftalinu atsiduodanti Pyro pergalė.
Kas toliau? Noriu atkreipti dėmesį į ura patriotų ir ura nacionalistų argumentus, neretai tapusiais farsu. Juk juos galima pritaikyti bet kokiai ideologijai ginant bet kokį okupantą ir kolaborantą. Tokia yra pigaus populizmo liga. Keli pavyzdžiai:
„Nutraukime aplink Lietuvos kaklą veržiamą „nacių grandinę“. Kas taip sako? Tie, kurie jau 30 metų pateisina kai kurių asmenų ir jų organizacijų kolaboravimą su naciais. Pastaruosius griežtai supeikė Lietuvos laisvės kovų sąjūdis su A. Ramanausku-Vanagu priešakyje. LLKS vadovai puikiai suprato, kad dėl kelių nusikaltėlių žmoniškumui sovietai sieks diskredituoti visą partizaninį judėjimą.
„Kai perrašoma mūsų istorija ir dėsningai visada taikomasi paniekinti tuos, kurie jai nusipelnę, būtina suklusti.“ Sutinku. Tad nustokite perrašinėti istoriją. Įdomu, kurie iš vietinių šiandienos nacionalistų kada nors buvo nusipelnę ir kam.
„Lietuvos laisvės kovų juodinimas mūsų pačių, o, svarbiausia, pasaulio ir Vakarų partnerių akyse (...)“ Galima pagaliau vardais tuos prakeiktus juodintojus? Kai gini dokumentuotai nacių okupacijos metu susimovusius didvyrius vertinant jų elgesį pagal tarptautinių konvencijų apibrėžimus (kurių pakęsti negali mundurų balintojai), tai Lietuvos ir partizanų juodintojų toli ieškoti nereikia. „Jie“ kalba Seime iš tribūnos arba kūrybingai Genocido centre rašinėja „istorines“ pažymas, kuriose nacių kolaborantas staiga tampa žydų gelbėtoju ir „žydai patys norėjo save izoliuoti getuose“. Deja, šiandien partizanų diskreditacija kaip tik šauniai ir užsiima nacionalistai.
„O pagrindinis tokio propagandinio karo frontas yra būtent istorija. Viena melo linija žadina sovietmečio nostalgiją, kala į galvas gerai pažįstamą nuostatą – „prie ruso buvo geriau“. „Prie ruso“ tikrai geriau nebuvo, na, išskyrus padlaižiams, dariusiems karjerą sovietinėje hierarchijoje. Kiek tokių Seime ir valstybės bei savivaldybių institucijose šiandien? Genocido centre?
„Viena melo linija žadina“... nostalgiją nacių okupacijai, ar klystu? Juk balinama Lietuvos laikinoji vyriausybė, o Birželio „sukilimas“ gėdingai sulyginamas su tikrais sukilimais prieš caristinę Rusiją bei pokario partizanų ir Sąjūdžio prieš Sovietų imperiją. Tuo pat kviečiami garbinti nekovotojai ginklu prieš nacių okupaciją, kurie balinami ir didvyrinami išsijuosus. Nes patys balintojai sovietų laikais disidentais nebuvo, todėl ir verčiasi per galvą įrodinėdami „meilę“ Lietuvai ir neginkluotam pasipriešinimui. Turint tokių draugų priešų nereikia.
„Kritikuojantys vienos teisingos istorinės tiesos naratyvą kiršina tautą!“ Šiuo neva argumentu naudojasi ypač buki nesvarbu išsilavinimo: nuo gatvės valytojo iki profesoriaus ir Seimo nario. Jis naudojamas siekiant užčiaupti burną kitaip manantiems. Ypač tiems, kurie nesiruošia ideologizuoti, politizuoti istorinių faktų. Pakartosiu tai, ką ne kartą esu pastebėjęs: aukštasis išsilavinimas Lietuvoje nuo durnumo, amoralumo, nepadorumo neapsaugo.
Tai tiek apie nemalonią istorinę tiesą, kuri, patekusi į netinkamas rankas tampa malonia. Po to kritikai paverčiami Lietuvos priešais vengiant juos įvardinti vardais. Padėti? Prašau: Lietuvos istorijos institutas, Prezidentinė komisija sovietų ir nacių nusikaltimams tirti, garsūs Lietuvos ir užsienio istorikai.
Genocido centras gi istorinės tiesos nelaimei tapo eilinių politinių perėjūnų užuobėga, kuri net ir dėl akių nesugebėjo į savo komisiją pakviesti nė vieno rimto istoriko. Tad objektyviai tirti skaudžius Lietuvai 1939–1944 metus ši įstaiga neturi jokių šansų. Akivaizdu, kad toks ir yra neva Lietuvą mylinčiųjų planas.