Arkadijus Vinokuras. Kaip elgtųsi Lietuva, jeigu ją „taikiai“ pultų Rusija?

Hamas teroristai, valdantys Gazos ruožą, sugalvojo mirtiną viešųjų ryšių triuką: jie paskatino tūkstančius neginkluotų palestiniečių pulti Izraelio sieną. Tikslas, kurio neslepia Hamas, – sugriovus tvorą, skiriančią Gazą nuo Izraelio, užpulti ir kiek galima daugiau naikinti Izraelio gyvenamuosius rajonus. Tarp „taikių“ protestuotojų buvo ir yra ginkluoti Hamas teroristai. Kokių priemonių sustabdyti panašią taktiką – neva taikiai brautis į svetimą teritoriją – imtųsi Lietuva?

Siūlau neabejoti nei vienos sekundės dėl Rusijos režimo: jis mokosi iš Hamas teroristų taktikos. Jis puikiai mato neadekvačias ES valstybių reakcijas. Tai tos, pastoviai lyg šamanai kartojančios mantrą apie neproporcingą jėgos panaudojimą, grasinančios tarptautiniais teismais, JT rezoliucijomis, kaltinančios žmogaus teisių pažeidimais. Tad dar kartą klausiu: jeigu į Lietuvą veržtųsi 10 000 „taikių“ rusų iš Karaliaučiaus ne su prašymu suteikti jiems politinį prieglobstį, bet okupuoti gyvenvietes, sukelti chaosą, naikinti, – kaip tokiu atveju elgtųsi Lietuva?

Tai, kas šiandien vyksta Gazoje, yra niekas kita, kaip Hamas teroristų ėjimas va bank ciniškiausiais metodais. Nes socialinė padėtis Gazoje yra beviltiška. Nedarbo lygis viršija 40 procentų. Didžioji dalis milijardų, kuriuos Hamas gauna visų pirma iš Irano ir Turkijos bei iš arabų ir ES valstybių, yra skiriami ginkluotei, raketų gaminimui, tunelių į Izraelį kasimui. Šimtai milijonų dolerių tikra šio žodžio prasme užkasami į žemę, nes Izraelis išrado būdą „matyti“ tunelius, todėl jie nebetenka jokios kovinės prasmės. Šimtai milijonų skirti Hamas teroristų tinklo išlaikymui ir, galiausiai, savęs praturtinimui bei mokėjimui kiekvienam nužudžiusiam žydą. Palestiniečių vadovybė Vakarų Krante, pvz., išmoka kasmet 300 milijonų dolerių žudikams ir jų šeimoms. O, kai susipyksta su Hamas, jie sustabdo išmokas Gazai, taip nutraukiant elektros ir kuro tiekimą į Gazą. Reikia konstatuoti, kad už tuos milijardus, sukištus į Gazą, buvo galima pastatyti klestintį Honkongų ar Singapūrą.

Dėl tokios tragiškos padėties, Gazos jaunimui nėra jokios vilties keisti padėtį į teigiamą pusę, tad jie pasiryžę veikiau didvyriškai numirti, nei kentėti tokį beviltišką gyvenimą. Antra priežastis kyla iš pirmos: už herojizmą, tai yra savižudybę, Hamas ir Vakarų Kranto vadovai moka pinigus. Gazoje mokama šiandien po 100 dolerių už dalyvavimą „taikioje“ demonstracijoje. Žuvusiems mokamos išmokos. Anot Vakarų Kranto prezidento Abaso, bus skiriama iki 2 milijonų dolerių žudikų šeimoms arba išgyvenusiems žudikams iki grabo lentos. Tačiau nenorintiems dalyvauti demonstracijose grasinama, jie išvadinami Izraelio agentais, jie daužomi ir kankinami. Jaunimui nieko nebelieka, kaip rizikuoti savo gyvybėmis.

Jau žuvo 104 Gazos gyventojai, tūkstančiai sužeistų. (Kokie skaičiai tikri, o kokie išgalvoti, sužinosime laikui atėjus. Hamas teroristai neatskleidžia tikrų skaičių, manipuliuoja tiesa, nustojo skelbti, kiek tarp žuvusių yra nukautų teroristų arba jų aktyvistų. Bent iki pirmadienio, gegužės 14 dienos, apie 70 procentų nukautų buvo Hamas teroristai. Pirmadienį iš 60 žuvusių žmonių – 24 teroristai.

Akivaizdu, kad tokie kruvini viešieji ryšiai apsimoka. Beveik visa Vakarų žiniasklaida kritikuoja Izraelį už „neproporcingą“ jėgos naudojimą. Ar tikrai neproporcingas jėgos naudojimas? Pasižiūrėkime. Hamas per tris karus su Izraeliu paleido apie 15 000 raketų į Izraelio gyvenamuosius rajonus. Jeigu ne Izraelio priešraketinė gynyba, būtų įvykusios civilių gyventojų skerdynės. Tokios pačios, kokios per septynis metus vykdomos Sirijoje, kurioje žuvo pusė milijono žmonių, iš kurių bent 120 000 vaikų. Kažkodėl demonstracijų Vakaruose nesimato ir niekas nereikalauja pasmerkti Sirijos vadovo elgesio Jungtinėse Tautose. O ir šiuo metu Vakarų žiniasklaidoje nesimato kritikos Hamas teroristams. Taigi naudingų idiotų netrūksta ir netrūks, Rusijai nusprendus panaudoti Hamas taktiką Lietuvai.

Prancūzija, Vokietija, Britanijos ir Švedijos karalystės taip nupušo savo kritika „stipresnei pusei“, kad atsidūrė toje pačioje valtyje su Kinija, Rusija, Iranu ir Turkija. Pastaroji masiškai naikina civilius kurdus Sirijoje prie savo sienos. Šios žiaurios diktatūros, matyt, Europos Sąjungos senbuviams tapo demokratijos pavyzdžiais. Neapykanta JAV prezidentui D. Trumpui tokia gili, kad ES senbuvės visai prarado savitvardą. Kalbos, esą JAV ambasados perkėlimas į Jeruzalę sužlugdė taikos derybas, rodo, kad šios šalys gyvena savo pačių sukurtoje virtualioje realybėje. Jie nesuvokia, kad taikos derybos jau senai žlugusios ne dėl Izraelio kaltės. Dar 2008 metais palestiniečiams tuometinis Izraelio premjeras Y. Olmertas pasiūlė puikias sąlygas dėl Jeruzalės statuso, dalis atitektų palestiniečiams, būtų vykdomas abiem pusėms naudingas pasikeitimas teritorijomis. Tačiau palestiniečiai kažkelintą kartą atsisako, siekdami visko arba nieko. Kodėl?

Todėl, kad taika su Izraeliu priverstų palestiniečių vadovybę statyti valstybę, o ne ją griauti. Todėl, kad gauti milijardines išmokas nejudinant nei piršto yra lengviau, nei prisiimti atsakomybę. Ir, galiausiai, neapykantos filosofija žydams, dešimtmečiais ugdyta ir intensyviai ugdoma palestiniečiams, yra tokia arši, kad svajonė pastatyti savo valstybę ant Izraelio valstybės kaulų persmelkia ištisas kartas. (Atvykus milijonams musulmonų į Europą, antisemitizmo lygis Europoje pakilo į nematytas aukštumas). Ta neapykanta naudojasi visi iki vieno palestiniečių vadovai. Ja naudojasi Iranas, Turkija. Neapykanta prasiskverbia ir Giedrės Steikūnaitės tekste „Nakba 1948 – kas bendro tarp Palestinos ir Lietuvos“. Jame Izraelis lyginamas su bet kokia žiauria diktatūra bei su sovietų nusikaltimais lietuviams. Faktai iškreipiami arba jų tiesiog nereikia, nes Izraelis yra galutinis blogis ir tik jį sunaikinus, pvz., Sirijos diktatūra kartu su vargše žiauria palestiniečių diktatūra ir Hamas teroristais virstų demokratijos pavyzdžiu.

Ar ta lantentine neapykanta žydams naudojasi ir ES senbuvės? Kaip gi kitaip traktuoti jų milijardų merkimą į palestiniečių išlaikymą nereikalaujant iš jų jokių kompromisų? Juk ir aklam aišku, kad tikras taikos procesas gali prasidėti tik Vakarų finansiniams donorams pradėjus reikalauti iš palestiniečių keisti neapykantos politiką į tikrą taikos siekį. Ta pati nedovanotina ES reakcija ir į sutarties su Iranu panaikinimą. Ją vienareikšmiškai išsako TSPMI dr. Ieva Koreivaitė, lyg robotas aiškinanti, neva Irano apeasement politika, dėka sankcijų Iranui nutraukimo, leido kontroliuoti Irano ajatolas. Leftistinis nonsensas, panele I. Koreivaite. Per tą sankcijų nutraukimo periodą Iranas investavo ne į savo visuomenės gerovę, bet į savo karines pajėgas, į Siriją, į Jemeno, Libano teroristus Hezbolah apie 9 milijardus dolerių. (Izraelio kraštutinių kairiųjų dienraštis Haaretz apie Iraną.)

Iranas išlaiko 90 000 kariuomenę Sirijoje, nusiuntė į Libaną 150 000 raketų ir viskas su tikslu sunaikinti Izraelį. Tai, kas atsitiko prieš kelias savaites tarp Izraelio ir Sirijos, kai Iranas paleido 20 raketų į Izraelį, rodo, kad Iranas susipyko su tikrove. Smūgis Irano bazėms Sirijoje buvo toks galingas, kad sunaikintos veik visos 50 svarbiausios Irano karinės bazės Sirijoje.

Tam, kad atsikeršytų, Iranas visai galimai privers Libano Hezbolah pradėti karą prieš Izraelį. Jeigu taip atsitiktų, Libano miestai taps griuvėsiais, nes teroristai visas savo raketas išdėstė tarp civilių gyventojų. O jeigu Iranas pats tiesiai užpultų Izraelį, Teheraną ištiktų apokalipsė.

Tai štai kokias idėjas netiesiogiai remia Europos senbuvės, nekeldamos jokių reikalavimų palestiniečiams ir apsimesdami, jog Iraną buvo galima to appease, tai yra nuraminti, paversti taikiu. Taip buvo atverti pragaro vartai A. Hitleriui, jeigu kas pamena. Šiandien ir vėl lipama ant to paties grėblio. Net kai Izraelio karinė žvalgyba Mosadas tiesiai iš ajatolų panosių pavogė 500 kg slaptų dokumentų, rodančių, kad Iranas ir toliau tęsė savo branduolinę programą, ES vis atsisako atverti duris į tikrovę. Taip, sąmoningai ar ne, jie atvers pragaro vartus karui, kurio tikslas visiškas Izraelio sunaikinimas. Ar atsiras tada tas, kurs nubrauks ašarą? Kažkaip abejoju. Nes jau šiandien Izraelis kalamas prie kryžiaus už teisę ginti savo sienas neva pažeidžiant žmogaus teises.

Taigi, Lietuva, gindama savo sienas (o ginti galiausiai teks ginklu, nes kitokio būdo dar niekas neišrado), gerai pagalvok, ar verta susipykti su ES senbuvėmis ir Amnesty International įgyvendinant savo prigimtinę ir tarptautinę teisę ginti Tėvynę taip pat ir nuo „taikių“ protestuotojų iš Rusijos?