Deja, į šią politiškai pragaištingą pelkę įklampojo ir Gitanas Nausėda. Jo komandos narys psichiatras Linas Slušnys savo FB paskyroje pareiškė, esą jį erzina visur besikišantys žydai, mat „jie“ jau tiek suįžūlėjo, kad reikalauja pašalinti Šiaulių parko laiptams panaudotus mirusių žydų antkapius. Matyt, ponas L. Slušnys jau nebegaus psichologinės satisfakcijos tuos antkapius trypdamas. O Gitanas Nausėda? Jis atsisako atsiriboti nuo psichiatro, kuriam pačiam, regis, reikalinga skubi psichologo pagalba.
Galimai pabūgę rasistų kandidatai į prezidentus nusprendė paplekšnoti jiems per petį, nes tai madinga tarp Vakarų dešiniųjų ekstremistų. Tęsiant šią svarbią temą, pareiškiu, kad užkniso girdėti bukus šūkius „Ko žydai kišasi į mūsų reikalus!?“. Pasakysiu, kodėl turiu teisę „kištis“: esu Lietuvos pilietis. Man svarbu ginti mano šalies garbę, kai tą garbę sąmoningai ar ne trypia bet kokį kolaboravimą pateisinantys gynėjai. Taip pat turiu teisę vertinti, ar karys kolaboruodamas su okupantu sulaužė kario priesaiką.
Pirma, kartu su draugais kovojau už Lietuvos laisvę sovietų laikais nuo 1970 iki 1974 metų. (LYA). Devyniasdešimt procentų mano kartos žmonių šito nedarė. Daugelis dar ir kolaboravo.
Antra, turiu tarnystės ir darbo kariuomenėje patirtį: 1978 m. tarnavau Izraelio kariuomenėje.
Trečia, nuo 1988 metų slaptai, o dokumentuotai nuo 1990 sausio 1 dienos buvau Krašto apsaugos departamento direktoriaus A. Butkevičiaus specialus asistentas Skandinavijai ir Jungtinei Karalystei. Kitaip tariant, buvau pirmasis Lietuvos karo atašė. Iki 1993 metų dirbau KAM (žiūr. Atkurtos LR KAD ir pirmosios Krašto apsaugos vadovybės liudijimą).
Ketvirta, tarp 1998 ir 2001 metų dirbau Švedijos savanorių karininkų kovos mokykloje, kurioje mes apmokėme šiandien jau garsius Lietuvos brigados generolus, pulkininkus, iš viso 125 karininkus. Esu apdovanotas diplomais.
Penkta, antraip nei teigia pikti liežuviai, turiu tik Lietuvos pilietybę. Taip pat buvau apdovanotas prezidento Valdo Adamkaus už pagalbą siekiant Lietuvos narystės NATO.
Šešta, mano a. a. uošvis Antanas Chlevickas tarnavo generolo Plechavičiaus armijoje. Už nuopelnus jam suteiktas ginkluoto pasipriešinimo kario savanorio statusas. Lietuvos prezidento dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Palaidotas pagerbiant KASP -o garbės sargybai. A. Chlevickas kategoriškai atsisakė tarnauti nacių okupantams, sovietiniams taip pat. Už atsisakymą tarnauti sovietams buvo sušaudytas ir mano žmonos dėdė, paprastas kaimo vaikinas. Jo vardas įrašytas Debeikių obeliske partizanams. Antraip nei kpt. J. Noreika, šie abu vyrai pasirinko teisingai. Tokių niekam nežinomų didvyrių buvo tūkstančiai.
Tęsiu temą „Kiek verta Lietuvos kario priesaika?“ Šiandien kiekvienas Lietuvos karys turi duoti kario priesaiką Lietuvai. Tačiau kokią žinią mūsų jaunimui ir būsimiems kariams siunčia mūsų politinis elitas, gindamas, mano asmenine nuomone, dokumentuotą kolaborantą, karininko priesaikos ir karininko garbės kodekso laužytoją kpt. J. Noreiką?
Žinia man, buvusiam kariui, gėdinga. Skamba maždaug taip: „Kolaboravimas su nusikalstamomis organizacijomis ar okupantais, dalyvaujant nusikalstamoje veikloje prieš savo šalies piliečius (netgi „tik“ administratoriumi Holokauste) yra garbingas reikalas. Jeigu, žinoma, žūsite kovoje prieš kitą okupantą“. Šioje vietoje pateiksiu faktais grįstus argumentus, mano supratimu, rodančius kpt. J. Noreikos priesaikos sulaužymą. Remsiuos profesionalais istorikais, LGGRTC patvirtintais duomenimis nieko neiškreipdamas. Taigi, 1941 metų birželio sukilimo metu kpt. J. Noreika dalyvauja sukilime. 1941 metų birželio pabaiga buvo skirta be jokios abejonės teisėtai valymo nuo komunistinių okupantų ir jų kolaborantų ginkluotai kampanijai. Pabrėžiu: nuo kolaborantų taip pat.
Kaip tuo metu elgėsi naciai? 1941 m. birželio 23 d. Vokietijos kariuomenės dalinys nuginklavo ats. ltn. Meškelio vadovaujamą sukilėlių būrį ir 42 būrio vyrus sušaudė Nemuno pakrantėje. Tą pačią dieną vokiečių kareiviai Alytuje sušaudė nieko dėtus kunigą Paulavičių ir vikarą kunigą Mazurkevičių už tai, kad bažnyčioje pasislėpę raudonarmiečiai nušovė du vokiečių kareivius. Už vokiečių karių apšaudymą birželio 24 d. buvo sušaudyta nemažai civilių Alytaus gyventojų. Pirmomis karo dienomis vokiečių kariai nekaltus gyventojus žudė įvairiose vietose: Kudirkos Naumiestyje, Suvalkų Kalvarijoje, Marijampolėje, Lazdijų apskrities Verstaminų ir Kirceliškės kaimuose, Tauragėje, Kretingoje (Arūnas Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944 m.), Vilnius, 1998, p. 69-70).
Ką daro karininkas, davęs priesaiką Lietuvos valstybei, žinodamas apie niekuo dėtų lietuvių civilių žudymą? Lietuvos plėšimą? Antraip nei Lenkijos Armija Krajowa karininkai, puolę ginklu kovoti prieš nacius, kpt. J. Noreika pradeda dirbti nacių okupantams. Svarbu: jokių duomenų, kad šis karininkas vykdė ginkluotą pasipriešinimą prieš nacius tuo metu, nėra. Pasirinkta tik pacifistinė pogrindinė veikla, kuri įvardinta antinacistine. Antinacistinė? Štai Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) 1942 m. balandžio mėn.18 d. atsišaukimas „Lietuviai!“ (LCVA f.R-599, a.1, b.6, l.1-4) psl.4: „Atsiminkit: A. Hitleris nemėgsta „becharakterinių“ jis niekina tautas, kurios turi vergų dvasią. Parodykim vokiečiams, kad mes esam tikri arijai – lietuviai, neblogesni už teutonus; parodykim, kad mokam ginti savo garbę ir savo teises. Mes esam Lietuviai, ne bernai ir ne vergai.“
Kas tai, jeigu ne nacių ideologijos šlovinimas ir pritaikymas savai tautai? Faktas tas, kad dalis LLKS vadovų ir narių buvo antisemitai, pritariantys nacių ideologijai. Kitaip tariant, pogrindis rėmėsi fašistine ideologija. Ir taip, tiesa: atsišaukime kviečiama atkurti laisvą Lietuvą.
Ar, ponai ir ponios kandidatai, po šios žinios vis dar kyla noras aklai ginti šį Lietuvos karininką? Tą, kuris net jau Lietuvos Laikinajai Vyriausybei atsisakius kolaboruoti su nacių okupantais 1941 metų rugpjūčio 5 dieną, vis dar aktyviai dirba naciams, dalyvauja Lietuvos piliečių gyvų ir nužudytų žydų turto grobstyme nuo 1941 metų rugpjūčio iki 1943 metų vasario.
Ponios ir ponai kandidatai į prezidentus, kalbu ne tik apie šiandienos tūlo lietuvio akyse, regis, tik antros rūšies žmonių – žydų – žudynes, (nes ginantys kpt. J. Noreiką nerodo jokios empatijos išžudytiems bendrapiliečiams), bet apie etninių lietuvių civilių žudynes. Kpt. J. Noreikai tuo metu tai nerūpėjo. Nerūpėjo ir daliai Lietuvos karininkų. Anot istoriko, doktoranto Dainiaus Noreikos, „1941 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais lietuvių savisaugos formuotės buvo reformuotos į okupaciniam režimui pavaldžius policijos darinius. Nustatyta, kad apie 35 proc. visų partizanų vadų (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos narių, sričių ir apygardų vadų) tarnavo naciams pavaldžiose policinėse struktūrose“ („Skirtingų istorijų sankirtos: Holokaustas, birželio sukilimas ir partizanų karas“. 2018).
Ar suvokiate šiandienos kolaboravimo pateisinimo politikos poveikį kario priesaikos nuvertinimui? Lietuva okupuota, Lietuvos Laikinoji Vyriausybė atsistatydinusi, o 26 policijos batalionai (13 000 vyrų) bei 35 proc. karininkų puola tarnauti okupantui. Žinodami, kad masiškai žudomi Lietuvos gyventojai, net keliems batalionams prisidedant. Tad kuriam galui reikalinga kažkokia kario priesaika?
LGGRTC direktorė Birutė Burauskaitė savo atsakymuose abejojantiems kpt. J. Noreikos garbingumu patvirtina, kad be vokiečių, taip pat ir „ Kauno policijos departamentas ir nemažai vietinių policininkų visoje Lietuvoje persekioja žydus, taip pat ir Lietuvos saugumo policijos agentai ir pareigūnai bei nemažas skaičius okupuotos Lietuvos civilinės administracijos padalinių“. Tad ar kpt. J. Noreika, vėliau tapęs Šiaulių apskrities viršininku, nebuvo vienas tokių? Taip, buvo.
Taip pat jau nuo pirmos karo dienos kpt. J. Noreika žinojo apie masines bendrapiliečų žydų žudynes. Štai 1941 metų liepos 25 dieną pasirodė LAF-o organizacijos laikraštis „Žemaičių Žemė“, praėjus tik 12 dienų po 1 800 Plungės žydų sunaikinimo. Tuo metu Žemaitijos LAF-o vadas buvo kpt. J. Noreika. Straipsnyje skambėjo žiauriausia antižydiška retorika.* (Žiūr. priedą).
Taip pat 12 dienų po žudynių (liepos 27 dieną) Plungėje vyko šventė, skirta išsivadavimui nuo bolševikų. Šioje šventėje be kpt. J. Noreikos dalyvavo ir Povilas Alimas. Kas tas P. Alimas, kurį kpt. J. Noreika vėliau pasikvietė į delegatų grupę aplankysiančią LLV? Povilas Alimas buvo Plungės lietuvių karo komendantas ir savisaugos būrio vadas. 1941 m. liepos 12-13 d., tai yra penkiolika dienų prieš šventę, jis asmeniškai vadovavo masinėms žydų žudynėms ties Kaušėnų kaimu (Telšių aps. Plungės vls.). Kpt. J. Noreika, būdamas Telšių aps. LAF-o vadas, tai puikiai žinojo (remiuosi B. Burauskaite ir LGGRTC istoriku Alfredu Rukšėnu. „Jono Noreikos – Generolo Vėtros biografijos kontraversijos, Genocidas ir Rezistencija, 2016, Nr. 1(39), p. 53-55).
Taigi, nori nenori, tenka konstatuoti, kad kpt. J. Noreika, būdamas teisininkas profesionalas, turėdamas pasirinkimą pats nusprendė sulaužyti kario priesaiką ne vieną kartą. 1940 ir 1945 metais tarnavo sovietų armijoje bei kolaboravo su naciais. Pavyzdžiui, danai ir norvegai karius, perėjusius į Vokietijos pusę, paskelbė Tėvynės išdavikais ir 8 000 karių nuteisė. Todėl kas gali ginti sulaužiusį priesaiką karininką? Nebent sąžinę ir moralę praradę politikieriai, kurie, apsimesdami patriotais, pateisina tokį karininko garbės kodekso paniekinimą.
Taip, kpt. J. Noreika priešinosi sovietų okupantams, todėl jį ir sušaudė. Tačiau teigiu, kad ir dėl dalyvavimo Holokauste (jis buvo atsakingas už žudomų žmonių turto grobimą) jis negali ir neturi tapti garbinamu pavyzdžiu Lietuvos karininkams ir visuomenei. Neleistina jo vardu vadinti gatves ir mokyklas. Kabinti bareljefus taip pat nėra moralinio pagrindo. Lietuva tikrai turi iš ko rinktis – nesusitepusių didvyrių turime daug.
Žinau, kad viršuje išvardinti kandidatai į prezidentus yra garbingi žmonės, todėl nesuprantamas jų lengvabūdiškas noras žaisti su degtukais prie parako statinės. Nes kalbama apie Lietuvos kario garbę, apie kario priesaiką Tėvynei. Priesaika turi būti suprantama vienareikšmiškai, o ne su Lietuvos nacionaliniam saugumui pavojingomis išimtimis.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.