Melas. Visi iki vieno, artimai užkulisiuose bendravę su nevaldomais oligarchais, išpažino laukinį kapitalizmą, kurio pasekmė - tragiška Lietuvai emigracija ir bananų respublikos lygio turto bei pajamų nelygybė.
Kad taip yra, eilinį kartą patvirtino sveikindamas Lietuvą įstojus į Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), jos vadovas Angelis Gurria: „Dirbančiųjų ir pensininkų santykis yra netinkamas, reikia peržiūrėti įstatymus, gerinti ekonominį lankstumą. Ši peržiūra taip pat susijusi su pajamų nelygybės ir kitais klausimais“.
Prezidento institucijos šešėlinis bendravimas ar priklausomybė nuo verslo kelia abejonių dėl šios institucijos gebėjimo atlikti esminę savo pareigą – apginti demokratiją. Taip, prezidentai negali stabdyti valdančiosios daugumos priimamų įstatymų, jeigu jie neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai.
Tačiau prezidentai turi pilną teisę ir atsakomybę durti pirštu ten, kur demokratiją siekiama paversti manipuliuojama butaforija. O manipuliacijos demokratija, ypač sprendžiant ekonomines problemas, tiesiogiai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir jos demokratinei santvarkai. Kaip gali pilietis pasitikėti kad ir Prezidento institucija, jeigu jos atstovo rankas ir kojas suriša šešėlinė priklausomybė nuo verslo?
Taigi, sustabarėjusios lietuviškos institucijos nuo savivaldybių iki ministerijų ir švietimo įstaigų su giliomis šaknimis korumpuotoje, prisitaikėliškoje sovietinėje tikrovėje tiesiog nesugeba "pagaminti" šiuolaikinių lyderių aukštiems valstybės postams. Dar aiškiau: nesugeba paruošti lyderių ne tik visa savo siela suvokiančių demokratijos naudą ir būtinumą Lietuvos visuomenei, bet ir kurie pasiruošę demokratiją ginti.
Tačiau nemalonus ir nuviliantis naujausias pavyzdys – Seimo pirmininko, profesoriaus Viktoro Pranckiečio primityvi politinė ekvilibristika. Jis pasirinko ginti ne demokratiją, o LVŽS ir Co siekį staiga, vidury brastos, keisti partijų finansavimą skirtą tik vienai niekada nerinktai į Seimą surogatinei partijai finansuoti.
Anot Seimo pirmininko: „<...>, jeigu susikuria nauja partija ir ji yra parlamentinė, tai ji turėtų būti ir finansuojama pagal bendrą tvarką, nes jei tokios tvarkos nebūtų, tai ką tai partijai daryti? Galbūt mes, nedarydami tokių veiksmų, skatintume kokius nors nelegalius partijų finansavimo kelius. Manau, kad tai yra dvigubai teisinga: viena, kad partija būtų remiama, o antra, kad nebūtų skatinimas nelegalus [rėmimo] kelias.“. Ar profesorius V. Pranckietis supranta, ką sako? Juk Seimas jau senai priėmė įstatymą draudžiantį nelegalų politinių partijų finansavimą. Ir kaip iš niekur atsiradusi, tautos nerinkta politinė partija staiga tapo parlamentine?
Švedijoje, turinčioje kelių šimtų metų demokratijos patirtį, parlamento atskilėliai vadinami politiniais laukiniais. Aiškinti, kad finansavimas pagal parlamentinių frakcijų narių skaičių nėra jokia naujiena kai kurių Vakarų Europos senbuvių parlamentuose yra akivaizdus bandymas apsimesti, kad mūsų demokratinės institucijos yra tokios stiprios, jog toks sprendimas nepadarytų žalos mūsų ir šiaip jau sužalotai politinei kultūrai. Tai kultūrai, kurioje asmeninė reputacija nevaidina jokio vaidmens.
Deja, Seimo pirmininkas neišlaikė demokratijos pamokos ir asmeninės atsakomybės atsispirti bjauriam antidemokratiniam politikavimui. Tai gal, Seimo pirmininke, galima skirti finansavimą ne tik pagal frakcijos narių kiekį, bet ir pagal partijos narių kiekį ir tai - tik po naujų rinkimų į Seimą? Antraip, kur čia kas mato bent minimalias teisingumo apraiškas?
Štai tokiais atvejais, visiems matant, eilinį kartą naikinamas pasitikėjimas partijomis ir, galiausiai, valstybe. Priminsiu, kad demokratija neatsiejama nuo socialinio teisingumo ir ir visų lygybės prieš įstatymą. Deja, valstybės vadovais neretai tampa šios tiesos nesuvokiantys žmonės. Ne vienas prezidentas tiesiog susimovė su požiūriu į savo atsakomybę, kurioje "ir man, ir valstybei" supratimas neatsiejami. Nevardinsiu, bet ir taip aišku, kad požiūris į valstybę kaip į privačią kompaniją – UAB – neleidžia matyti plačiau, giliau, atsakingiau. Juk lyderis turi teigti, konsoliduoti visuomenę pagal principą "Svarbiausia - Lietuvos gerovė", o ne smulkūs asmeniniai ir partiniai interesai.
Stebint galimus kandidatus į Lietuvos prezidento postą, pvz., neoliberalą premjerą Saulių Skvernelį, jis neiškrenta iš mano pateikto konteksto. Tai žmogus, kuris vardan valdžios rinkosi sau naudingas partijas ir, galiausiai, tapo LVŽS atstovu bei premjeru. Tuo, kuris paskelbė nepamirštamą frazę:
„Vietoje policinės valstybės gali būti tik kriminalinė valstybė“. Gerai, jis atsižegnojo nuo šio pareiškimo. Bet kaip su naujausiu? Štai: „Lietuvoje per brangu atostogauti ir nenoriu, kad prie manęs lįstų žmonės“. Bet ir nuo šio pareiškimo atsiribota. Premjerui taip pat kaip ir nieko, kai LVŽS pirmininkas R. Karbauskis drėbė: „Svarbu bus ne tiek išsaugoti Lietuvos valstybę, kiek tautiškumą“.
Tad kas nori matyti prezidentu žmogų, neturinčiu „jokių politinių nuostatų“ ir pasiruošusiu dirbti bet kam? Tas „bet kam“, anot 15 min.lt žurnalistų yra premjero proteguojama verslo grupė „Danpower Baltic“. Tokio premjero puolimo ir žiniasklaidos juodinimo jau senai nebematėme Lietuvoje. Ką apie bandymą susidoroti su rimtais žurnalistais mano „vienas iš trijų“ demokratijos garantų Seimo pirmininkas? Ar jam tikrai neberūpi jo paties, kaip mokslo žmogaus, reputacija?
Na, ir pabaigai: ar gelbėjant Lietuvos prezidento instituciją nuo niekaip šios kėdės užpildyti negebančių asmenybių, būtina prielaida yra žmogus - filosofas? Ar taip suprasti šią gerbiamo Aloyzo Sakalo mintį: „Konkrečiam sprendimui priimti reikia ne teisinių ar ekonominių žinių, o filosofinio mąstymo, kuris mums atsakytų į klausimą „o kas po to“? Tai jau turime vieną filosofą – Arvydą Juozaitį, kuris svarbiausiomis Lietuvai istorijos akimirkomis sugebėjo susimauti ciniškai nusispjaudamas į asmeninę atsakomybę tai istorijai. Kas garantuos, kad „po to“ tai nepasikartos? A. Juozaičio euroskepticizmas nėra nusikaltimas, bet puoselėti jį remiančiųjų idėjas „Lietuva rūtų darželis, už religiją atsakingi pagonių kriviai, smurtas prieš moteris lietuviška tradicija, o vaikai lankys mokyklas aprėdyti tautiška uniforma“, tikrai nekelia pasitikėjimo žmogumi neva vesiančiu Lietuvą į ateitį.
Iliustracijai pasitelksiu savo politinio oponento Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno mintis, nes aiškiau nepasakysiu: „Moderniaisiais laikais kažkas mums perša, kad tikras lietuvis yra tas, kuris yra atsilikęs. O tikrasis lietuviškumas ateina iš civilizacijos ir modernumo nesuterštos laukinio sielos. Iš čia, matyt, ir kyla kai kurių asmenų įsivaizdavimas, kad lietuvius ne tik galima, bet ir reikia valdyti. Ar tai būtų kaimynai iš Rytų, ar vietiniai, įsijautę į carų vaidmenį. Esą, be stiprios rankos ir nurodinėjimo iš valdžios, tai iš tų lietuvių apskritai nieko nebus. Jaučiu, kad esame užslopinę lyderystės geną. Kalbu ne apie lipimą ant pakylos, pūtimąsi ar kitų nuopelnų priskyrimą sau – tą puikiai daro ir vidutinybės.“.
Todėl šiuolaikinei Lietuvai nereikia populistiškai „nepartinių“ prezidentų - vidutinybių atsiribojančių nuo ateities. Kad parodyti savo veiksnumą, vietoje rimtos politikos, demokratijos gynimo, tokie bando ir bandys ūkiškai prisigalvoti idėjų Lietuvai visiškai pamiršę, kad pati Lietuva yra Idėja. Taip, idėja, kurią būtina puoselėti solidarumo ir teisingumo dvasia. Lietuvoje tai sugebėtų padaryti tik socialdemokratija su sąlyga, kad ją susigrąžins partija jos vardu.