Sakysite, ką mano sukurta feikinė antraštė turi bendra su su L. Kasčiūno kaltinimu LŽB? Ogi abi idėjos yra melagingos, leidžiančios manipuliuoti tiesa. Mat, knygos pagrindinis veikėjas yra ne R. Vanagaitė, bet vienas garsiausių Europos istorikų, Holokausto istorijos Lietuvoje ekspertas, istorijos mokslų daktaras Christopheris Dickmannas.
Ar kaip tik šis faktas išgąsdino poną L. Kasčiūną? Viena yra kritikuoti „istorijos diletantę“ (anot Rūtos Vanagaitės kritikų), visai kita – Lietuvos prezidento globojamos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti narį.
Slėpdamas, kad bijo tiesos, L. Kasčiūnas imasi manipuliacijų pamiršdamas, kad pusiau tiesa taip pat yra melas. Maža to – L. Kasčiūnas kreipėsi į Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę F. Kukliansky reikalaudamas paaiškinti jam, L. Kasčiūnui, Geros valios fondo (GVF) sprendimo finansuoti „Rūtos Vanagaitės projektą“ motyvus.
Cituoju jo teiginį asmeninėje FB paskyroje: „Kuklianski yra bendruomenės pirmininkė, todėl ir klausiu jos, ar 10 tūkst. skyrimas Vanagaitei atitinka fondo tikslus ir misiją.“
Tai atsakymas toks: GVF finansavo bendrą R. Vanagaitės ir Ch. Dickmanno projektą. Tačiau Seimo narys kalba tik apie R. Vanagaitę. Kodėl? Nes paminėjus pasaulyje pripažintą istoriką neliktų intrigos. Šio istoriko neįmanoma apkaltinti darbu V. Putino režimui. Jo neįmanoma apkaltinti diletantizmu.
Klausimas L. Kasčiūnui: kokiu teisiniu pagrindu Seimo narys reikalauja Lietuvos žydų bendruomenės pateikti jam GVF veiklos nefinansinę ataskaitą? Reikalauja pasiaiškinimo dėl vieno ar kito projekto finansavimo? (GVF kasmetinį auditą vykdo valstybės auditas. Jokių nusižengimų nenustatyta.) Geros valios fondo steigiamuosiuose dokumentuose niekur nėra įrašytas punktas apie valstybės cenzūrą, tai yra apie valstybės teisę kištis į GVF vienokius ar kitokius sprendimus. Juolab jeigu jie neprieštarauja Lietuvos asociacijų įstatymams, jeigu lėšos nėra išvežamos iš Lietuvos ar kitaip pasisavinamos.
Šiame kontekste priminsiu skaitytojams, kad 2009–2011 metais aš buvau TS-LKD vyriausybės ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus visuomeninis projekto „Kompensacija už žydų visuomeninę ir religinę nuosavybę“ konsultantas. Mano pozicija buvo vienareikšmė: išmokėtos lėšos turi likti Lietuvoje, fondo įstatai turi atitikti Lietuvos įstatymus, Lietuvos vyriausybė atlieka metinį finansinį GVF auditą. Fondo tarybą sudaro dvidešimt šeši asmenys, kurie ir teikia fondui projektus, o valdyba, kurios atstovais yra visų Lietuvos žydų bendruomenių vadovai, sprendžia projektų finansavimą. Niekur Fondo įstatuose nėra kalbama apie GVF veiklos cenzūrą. Tai būtų tas pats, jei, pavyzdžiui, valstybė ponui L. Kasčiūnui sugrąžintų žemę, o paskui nurodinėtų, kur ir kokias gėles jis turi sodinti savo nuosavoje valdoje. O pasodinęs „ne ten“ privalėtų pasiaiškinti.
Matyt, išsigandęs, jog pritrūks argumentų diskusijoje su profesionaliu istoriku, L. Kasčiūnas nusprendė rizikuoti ir peržengti labai jautrią raudoną liniją. Ar jis nesupranta, kad neadekvati, pusiau tiesa grįsta kritika Lietuvos žydų bendruomenei koronaviruso pandemijos sąlygomis balansuoja ant neapykantos kurstymo? Kad jo neadekvatūs pareiškimai gali tuojau pat paversti Lietuvos žydus atpirkimo ožiais?
Taip jau elgiasi Turkijos prezidentas, Iranas, palestiniečiai. Taip elgiasi JAV ir Švedijos neonaciai. Negaliu atsakyti, ar jaunystėje buvęs neonacio Murzos dešiniąja ranka šiandien Seimo narys taip elgiasi iš elementaraus kvailumo, ar piktybiškai spekuliuodamas nutylėjimais jis sąmoningai skleidžia neapykantą žydams?
Numoti ranka į Ch. Dickmanną bus tikrai sunku, tas teisybė. Istorikas sudoroja Lietuvos ura patriotų skatinamą antisemitinį mitą teigiantį, kad 1940 metais žydai sutiko sovietus su gėlėmis. Todėl, girdi, jiems buvo keršijama atėjus naciams. Anot Ch. Dickmanno, faktas yra tai, kad 1940 m. birželio mėn., sovietams įžengus į Lietuvos teritoriją, Lietuvos kariuomenei buvo duotas įsakymas stovėti prie kelių ir pasveikinti sovietų armiją.
Kad ir kaip bijotų L. Kasčiūnas ir jo radikalai, įsakymas Nr. 107 egzistuoja. Jį birželio 15 d. paskelbė Lietuvos kariuomenės vadas generolas Vincas Vitkauskas ir kariuomenės štabo viršininkas generolas Stasys Pundzevičius. Jie įsakė visų armijos divizijų vadams ir šauliams „priimti draugiškiausią TSRS armiją“. Laikinai einantis Lietuvos prezidento pareigas Antanas Merkys savo birželio 16 d. kalboje dar kartą pabrėžė, kad naujieji Raudonosios armijos daliniai „atėjo kaip draugiška sąjungininkų armija tik siekdama didesnio pačios Lietuvos ir Sovietų Sąjungos saugumo“. Jis paprašė Lietuvos žmonių „palaikyti tvarką ir ramybę (...) ir vengti nepagrįstų gandų“. Buvo įsakyta padėti sovietams taisyti sugedusius jų tankus.
Anot pripažinto istoriko, gili lietuvių trauma buvo susijusi ne tik su tuo, kad jie neprotestavo prieš okupaciją, bet ir dėl to, kad Lietuvos valstybė aukščiausiu lygiu sveikino bendradarbiavimą su sovietais.
Kas buvo svarbiausi karininkai komitete dėl Lietuvos kariuomenės integravimo į sovietinę armiją? Generolas Stasys Raštikis, kuris vėliau bendradarbiavo su naciais. Jis buvo komisijos, kuriai pavesta integruoti Lietuvos kariuomenę į Raudonąją armiją, narys 1940 metais. Tai tiek apie mitą „žydai patys kalti, kad sutiko rusus su gėlėmis“. Savų išdavikų juk nepradėsi neapkęsti?
Holokausto temą istorikas Ch. Dickmannas tyrė beveik du dešimtmečius. Jis aplankė 30 archyvų 7 šalyse. Per tuos dešimtmečius visame pasaulyje jis dalyvavo diskusijose apie vokiečių okupaciją, Holokaustą. Jo išsami knyga apie įvykius Lietuvoje nuo 1941 iki 1944 metų yra išleista vokiečių kalba 2011 metais. Ji dar nebuvo išversta į jokią kitą kalbą. Anot istoriko, Holokaustas buvo europinis reiškinys.
Idealiu atveju rimtas istorikas turėtų mokėti skaityti dokumentus 20 kalbų, kad suprastų, kas, kaip ir kodėl įvyko: „Turėjau laimės atlikti tyrimus jidiš, vokiečių, hebrajų, anglų, rusų ir lietuvių kalbomis. Pastarųjų specialiai išmokau norėdamas perskaityti lietuviškus šaltinius.“
Kartoju klausimą: ar šito istoriko tyrimų GVF paremtoje knygoje „Kaip tai atsitiko“ ir išsigando vietiniai dešinieji radikalai, kuriems, regis, aktyviai atstovauja Seimo narys L. Kasčiūnas? Juk jis kartu su Seimo nariu A. Gumuliausku bei ura patriotais stumia gėdingą ir nusikalstamą idėją – bausti visus teigiančius, kad 1940 metais Lietuvos valstybė buvo kalta dėl sovietų okupacijos. Bausti teigiančius, kad 1941 metais Lietuvos laikinosios vyriausybės paskirta administracija aktyviai dalyvavo nusikaltimuose žmoniškumui.
Siūlau L. Kasčiūnui atlikti savo tiesioginį darbą – kritikuoti LVŽS politikų, pvz., ministro A. Verygos melus. Anot kolegos Andriaus Tapino: „Iš gydymo įstaigų sulaukiame atsakymų – „prašom respiratorių, neduoda“, „neturim nieko, patys gaminam marlines kaukes, padėkit“, „mūsų regioninei ligoninei trūksta visko, turim du respiratorius ir du chalatus“.
Gal galėtų Seimo narys L. Kasčiūnas bent apsimesti tikru demokratu kritikuojančiu to paties LVŽS ministro reikalavimą įvesti griežtą informacijos apie viruso plėtrą cenzūrą ¬– taip siekiant užčiaupti burną kritikams? Bet ne, jam rūpi „žydų klausimas“ maro metu. Kaip vėzdą prieš LŽB pasitelkiant, regis, vienintelę Lietuvos priešę Rūtą Vanagaitę. Atsipeikėkite, ponai ir ponios konservatoriai. Šiandien Lietuvos priešas yra koronavirusas. Ir tik ką dislokuotos Karaliaučiuje naujos Rusijos raketinės sistemos.
Kuo tie „žydų klausimo“ sprendimai maro laikais baigdavosi žydams per visą dviejų tūkstančių metų Europos istoriją puikiai žinoma. Mažiausiai ko reikia TS-LKD senbuviams, tai žalios šviesos dešiniųjų radikalų spekuliacijoms skatinančioms žemiausius instinktus ir yra nukreiptos prieš vieną ar kitą Lietuvos etninę grupę. Juo labiau esant įtemptai dabartinei situacijai, siaučiant visą pasaulį kraupinančiai pandemijai, kurios akivaizdoje priešų paieška, pusiau melas, nutylėjimai atrodo ypač bjauriai.