Džiaugiuosi, nes esu pavežęs vieną moterį iš okupuoto Donecko. Sužinojęs, kad ji yra iš Ukrainos, sušukau „Slava Ukraine!“. Užpykusi ji vos neiššoko iš mašinos. Paklausęs jos, kodėl ji gyvendama Lietuvoje nekalba lietuviškai, atsakė, kad nemato reikalo ir kad Rusija nekalta dėl konflikto pridurdama, kad „visi karai blogi, šventų nėra ir visi tokie patys nusikaltėliai“.
Atsakiau, kad jeigu mes, lietuviai, būtume mąstę kaip ji, šiandien laisvą ir demokratinę Lietuvą būtume matę kaip savo ausis. Ar todėl ji su vaikais apsigyveno mūsų demokratiniame Vilniuje, kuriame vilniečiai nebijo kalbėtis ir rusų kalba?
Klausantis K. Škirpos šalininkų argumentų analogija su indoktrinuota moterimi ir jos argumentacija kilo pati savaime. Alėjos pavadinimo keitimo projekto oponentų argumentacija rodė begalinį nenorą suvokti projekto esmę: politiniai sprendimai turi remtis humanistine morale. Jeigu norite, krikščioniška, jeigu norite žydiška kas, tiesa sakant, viena ir tas pat.
Su šiuo mano teiginiu laktose sėdintys buki, chuliganavojantys antisemitai nesutiks. Abejoju, ar sutiks ir kiti adekvačiau mąstantys K. Škirpos šalininkai, nes girdint jų reikalavimus atkasti dar kažkokių įrodymų (kai yra visas kalnas jau atrastų, analizuotų ir patvirtintų) aiškėja jų noras sabotuoti procesą. Taip projekto oponentai ir Biblijos teiginius pareikalautų įrodyti.
Pavyzdžiui, ar tikrai Jėzus Kristus buvo žydas. Pagal nacių ir komunistų logiką, Jis neturėtų būti žydu. Bet dėl to nesiginčija nė vienas tikintysis. Jeigu K. Škirpa būtų tikras krikščionis, juk jam nekiltų mintis varyti lauk jo nuosavo Dievo kūrėjus iš Lietuvos?
Bet, anot A. Zuoko, tokie „nereikšmingi įvykiai“ kaip kvietimas vykdyti žydų etninį valymą nepalyginamas su JAV prezidento „vergvaldžio“ A. Lincolno ir Drezdeno naikintojo F. Ruzvelto nuodėmėmis. Todėl K. Škirpos Berlyno LAF žiaurūs antisemitiniai pareiškimai esą niekingai menki. Beje, buvęs mere, patariu giliau paanalizuoti informaciją apie prezidentą A. Linkolną kaip neva vergvaldį. Nustebsi pamatęs visai kitą vaizdą.
Mes, A. Zuokai, kalbame apie Lietuvą, mūsų visai netolimą kruviną istoriją ir mes privalome prisiimti atsakomybę spręsti, kam suteikti didvyrio vardą, o kam ne. Mažiausia, ko reikia Lietuvai, tai iškelti didvyriais asmenis, kurie dėl meilės Tėvynei pasiruošę parduoti sielą bet kokiam okupantui. Tikiuosi, naujo okupanto jau neturėsime. Nebent mūsų vaikams ir toliau bus kalama į galvą, kad prisitaikėliškumas pateisintas meile Lietuvai yra visai fainas dalykas.
Dabar rimtai apie tai, apie ką rimtai sunku kalbėti – apie menką ir primityvią demagogiją. Šiandien Lietuvoje tarp politikų ir ne tik ji madinga. Mat išpuoselėtos, subtilesnės demagogijos mūsų Lietuvoje dar neatsirado. Tam paprasčiausiai trūksta platesnio nevalstietiško intelektualinio mąstymo.
Kalbu apie, matyt, kozirinius K. Škirpos šalininkų argumentus: „Neturime teisės politiniu sprendimu keisti alėjos pavadinimą. Reikalingas teismas, kuris nuteistų arba išteisintų K. Škirpą. Nepakankamai ištirta tema, reikia dar ją tirti“.
Noriu paklausti oponentų: ar 1998 metų Tarybos sprendimas suteikti alėjai K. Škirpos vardą nebuvo politinis sprendimas? Buvo. Ar kas nors Taryboje reikalavo teisti arba išteisinti K. Škirpą? Ne. Ar kas nors reikalavo iki begalybės tyrinėti dokumentus Vokietijoje, kuriuos atmintinai žino vienas garsiausių Europos istorikų, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio režimų nusikaltimams Lietuvoje tirti narys E. Dickmanas? Ne. Nebuvo atsiklausta ir istorijos profesoriaus Sauliaus Sužiedėlio tyrusio K. Škirpos archyvus JAV. Tad ko čia apsimetėliškai piktintis?
Bet dėl vieno apsimesti nereikėtų – Lietuva yra demokratinė valstybė, patinka K. Škirpos šalininkams tai ar ne. Siūlau A. Zuoko frontui susitaikyti su demokratinės Lietuvos santvarka. Liberalai jie ar klystu?
Buvo pasiūlymas prieš priimant sprendimą dėl K. Škirpos kreiptis į teismą. Pirma, jo niekas neteisia. Antra, priimant sprendimą pavadinti alėją jo vardu ir tuo metu nebuvo pasigesta teismų sprendimų. Pripažinkime, kad suteikiant alėjai pavadinimą, buvo padaryta klaida. Su kuo sutinka ir kai kurie K. Škirpos šalininkai Taryboje. Tai tą klaidą derėjo ištaisyti ir tai buvo demokratiniu būdu padaryta.
„Šventų nėra“ – dar vienas ciniškas ir logikos kontekste tiesiog kvailas, bet jau dievinamas oponentų argumentas. Supratote? Šie bedieviai pareiškė, kad šventųjų nėra; už tai viduramžiais jie būtų sudeginti ant laužo. Ar tikrai K. Škirpos šalininkai bando visuomenei įpiršti mintį, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo susitepęs? Ar Juozas Lukša buvo susitepęs? Ar Jonas Žemaitis-Vytautas susitepęs? Ar, kaip teisingai retoriškai klausė meras R. Šimašius, sušaudyti KGB rūsiuose partizanai taip pat buvo susitepę? Ar Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, gelbėjęs žydus, buvo susitepęs? Ar kunigas Ignas Ragauskis (padėjęs slapstyti žydus ir 1941 metų liepą per pamokslą Vyžuonų bažnyčioje viešai pasmerkęs žudikus) buvo susitepęs? Už tai jis kartu su penkiais šimtais žydų 1941 metų rugpjūčio septintą dieną buvo nacių talkininkų sušaudytas ir įmestas į bendrą duobę. Kodėl jam nėra paminklo? Kodėl jo vardu nevadinamos gatvės ir mokyklos?
Bet štai kitam kunigui – Zenonui Ignatavičiui atminimo lenta buvo iškilmingai pakabinta. Renginyje Vilkijoje dalyvavo ir Lietuvos šaulių Garbės sargyba. Kas buvo Z. Ignatavičius? Jis buvo savanoriškai paskirtas A. Impulevičiaus vadovaujamo dvylikto lietuvių policijos bataliono kapelioniu. Šis batalionas Baltarusijoje išskerdė apie 20 000 žydų. Kunigas, vėliau tapęs monsinjoru, suteikdavo paguodą ne aukoms, bet žudikams idant jie netaptų alkoholikais. Tai tiek apie demagogiją neigiančią humanizmą.
K. Škirpos šalininkams visiškai nesvarbūs dokumentai, kurie nepatvirtina jų pronacistinių mitų. Taip, pronacistinių, juk ne šiaip sau K. Škirpos byla pritraukia visokio plauko rasizmo, diskriminacijos, antisemitizmo išpažinėjus. Jie iki nukritimo reikalaus tirti dokumentus aiškindami, kad tikrų dokumentų nėra. O jeigu yra, tai, anot K. Škirpos gynėjo Vidmanto Valiušaičio – viskas tik interpretacijos. Tikrų istorijos mokslų daktarų ir profesorių išvados V. Valiušaičiui, kuris nėra istorikas, nieko vertos. Taip eilinį kartą buvo sumenkinta ir naujausia istoriko doc. dr. Nerijaus Šepečio neparanki nuomonė. Visiškai taip pat mano pateiktame pavyzdyje komentaro pradžioje reagavo moteris iš okupuoto Donecko pareiškusi, kad „Rusija nieko neužpuolė“, nes viskas tik interpretacijos, o šventų nėra. Ir ką tu jai padarysi?
Džiaugiuosi nauja karta politikų, kuriems faktai, moralė ir etika yra svarbiau už pataikavimą radikaliems nacionalistams tikintis jų paramos ateinančiuose rinkimuose. Lietuvos piliečiai jau kažkelintą kartą parodė, kad bukas nacionalizmas yra jiems atgrasus. Tereikia pasižiūrėti, kiek rinkėjų balsuoja už radikalus. Anot projekto iniciatoriaus Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos nario Renaldo Vaisbrodo, „alėjos pavadinimas Trispalvės vardu simbolizuos tai, ką simbolizuoja valstybės vėliava – vienybę ir susitelkimą“. Jo žodžiai Dievui į ausį. Dėl oponentų ausų abejoju.