Arkadijus Vinokuras. Prezidento kvietimas nekiršinti visuomenės – apynasris menui

Išgirdę kvietimą nekiršinti visuomenės, ura patriotai jau pasiruošę eiti per teatrų griuvėsius, idant įsigytų teisę nurodinėti teatrams, kokias pjeses galima statyti, kokias ne. Svarbiausias jų argumentas – „negalima kiršinti visuomenės“. Kaip ir sovietiniai politrukai, jie niekaip nesupranta, kad teatras turi kiršinti visuomenę griaunant tabu, išverčiant visuomenės vidurius lauk, kad ji, ta visuomenė, per sukąstus dantis išmoktų juoktis iš pačios savęs, atpažintų savo ydas.

Tokia yra Laisvės, už kurią ura patriotai niekada nekovojo, užduotis ir kaina, kurios jie nėra pasiruošę mokėti. Kalbu apie J. Miltinio Panevėžio dramos teatre statomą miuziklą „Mūsiškiai“. Pjesę parašė lenkų dramaturgas Michal Walszek jam susipažinus su Rūtos Vanagaitės knyga tuo pačiu pavadinimu. Pjesę užsakė Panevėžio dramos teatras. Pats faktas, kad Kultūros ministerija nusprendė kviesti pakvaišusią iš meilės Lietuvai ir dar meluojančią visuomenininkę į Teatro meno tarybą išsakyti savo nuomonę apie statomą miuziklą yra apgailėtinas. „Sekundės“ žurnalistė ją pristatė vos ne kaip Žaną Dark, išdrįsusią, tik pamanykite, sušukti, kad karalius nuogas. Tai yra ponia dar nemačiusi spektaklio jau jį nurašė.

Pažiūrėkime, kas ta šaukianti persona. Panevėžio garbės pilietė Karolina Masiulytė-Paliulis verčiasi per galvą, reikalaudama uždrausti miuziklą, mat jis jai nepatiko. Ir ne tik. Ji rašo laiškus Seimo nariams, tikėdamasi, kad jie tą pjesę uždraus. Įdomu, kaip gimęs vienoje iš laisviausių visuomenių Prancūzijoje asmuo taip autoritariškai išauklėtas? Yra žinoma, kad jos tėvas Boleslovas Jonas Masiulis buvo vienas iš tautininkų partijos vadų ir 1938 metų Smetonos vyriausybės Teisingumo ministras. Jis pabėgo į Vakarus 1944 metais. O ką jis veikė Lietuvoje tarp 1940–1944 metų, istorija nutyli. Gal čia ponios simpatijos autoritarizmui šaknys?

Taigi, kuo neįtiko šis teatro projektas? Anot delfi.lt, garbės pilietė tik perskaičiusi spektaklio tekstus tuojau supratusi, kad ši pjesė – provokacija, kuri sukels didžiulį ažiotažą ir už Lietuvos ribų. Ir nepritarė, kad ji būtų statoma J. Miltinio dramos teatro scenoje. Cituoju: „Tai visiškas absurdas ir pasityčiojimas, noras skaldyti visuomenę ir įžeisti žydų bendruomenę. Tiesiog šlykštu, kai Devintasis fortas, kur buvo nužudyta tūkstančiai žydų, virsta pramogų centru. Man baisu ir nežinau, kaip stabdyti visą šį procesą“.

Devintas fortas? Bet juk miuziklo veiksmas vyksta Kauno septintame forte. Ar visuomenininkei nekilo mintis, kodėl režisierius pasirinko septintą fortą ir kad pasirinkimas nėra laužtas iš piršto? Atsakymas glūdi šioje Kauno tvirtovės Septinto forto reklaminėje 2019 metų informacijoje: „Kalėdinės edukacinės programos Kauno tvirtovės VII forte. Ir vėl kviečiame moksleivius švęsti Kalėdas Kauno tvirtovės VII forte!“. Ar ponia nežino, ar apsimeta nežinanti, kad tame forte 1941 metų 30 birželio Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) įsakymu įsteigta koncentracijos stovykla, o sargybai bei žudymui paskirtas TDA batalionas? Šis nužudė 5 000 Kauno žydų, ant kurių kaulų moksleiviai kviečiami švęsti Kalėdas. Tiek apie skerdynių vietą, paverstą pramogų centru – tikrovėje. Ir tiek apie ponios krokodilo ašaras dėl esą užgautų Lietuvos žydų jausmų. Nes žiauresniu būdu užgauti nužudytųjų giminių jausmų neįmanoma. Na, išskyrus Lietuvoje.

Klausimas Kultūros ministerijos biurokratams, finansavusiems projektą ir, matyt, dėl tokio sprendimo išsigandusiems: kas nusprendė suteikti teisę visuomenininkams spręsti, ką statyti ir ką ne teatre? Juolab kad šiuo atveju Garbės piliečio statusas nuo melavimo ir fanatizmo, akivaizdu, neapsaugo. Siūlau Kultūros ministerijai į visų Lietuvos teatrų meno tarybas deleguoti: nacionalistus, kunigus, rabinus, mulas, politinių partijų atstovus. Ir būtinai – konstitucijos, administracinio ir baudžiamojo kodeksų ekspertą teisininką. Taip užsitrenks nepriklausomo teatro durys.

Vertinimo kriterijai? Atviros durys visiems, kurie iš meilės Lietuvai pasiruošę įvykdyti bet kokį nusikaltimą, pradedant nuo apynasrio menui. Būtinai uždrausti demokratus, suvokiančius demokratinės valstybės teatrą kaip meno laisvės išraišką. Šia proga priminsiu Panevėžio garbės pilietei Karolinai Masiulytei-Paliulis, kad kol ji džiaugėsi laisva Prancūzija, 1970 metais mane suėmusiam KGB tardytojui sakiau, kad Lietuvoje nėra laisvės, saviraiškos laisvės, susirinkimų ir mitingų laisvės ir todėl nesiruošiu būti su jais. (LYA archyvas. Kauno KGB dok. Grifas „slaptai“ 1971 m.). Kuo, manote, baigėsi mano atviravimas? Kauno kalėjimu ir karo ligoninės psichine. Tuo pat metu Kauno dramos teatro režisierių Joną Jurašą išvarė lauk iš Lietuvos, o legendinio Modrio Tenisono pantomimos teatrą uždarė dėl režisieriaus atviro laiško komunistų šulams. Beje, M. Tenisonas, siekdamas užgesinti liepsną, užmetė švarką ant degančio Romo Kalantos.

Ura patriotų ir davatkų išsišokimai prieš nepriklausomą meną Lietuvoje tampa tendencija. Kaip ir jų sovietinio „meno“ ir kraupių kičų – bareljefų nacių kolaborantams ginimas. Ar kas dar pamena 2012 metus, kokios viduramžiškos reakcijos kilo iš kloakų Nacionaliniam Dramos teatrui parodžius italų režisieriaus Romeo Castelucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“? Žiūrovai puikiai pamena fanatikų bandą, stovinčią prie įėjimo į teatrą, raginančius neiti į vidų. Nors nei vienas nebuvo matęs šio genialaus spektaklio, atlikusio „visuomenės kiršinimo“ aktą.

Drąsaus teatro misija yra savimi patenkintų žadinimas. Nes teatras yra lyg jautri kunigo ausis nusidėjėliui. Tik su vienu skirtumu: teatras neturi paslapčių, jis mums parodo viską, kaip ant delno. Viską, netgi jeigu šis viskas yra tikras melas. Deja, žmogus noriai tiki sugebančiais meluoti, kai nebeturi jėgų išklausyti tiesos. Regis, ura patriotams reikalingas teatras pavargęs nuo tiesos. Tokį sovietinį teatrą jau turėjome. Tą socialistinį realizmą, kur visi gražūs, niekada neklysta ir neturi ydų, nesilengvina, negadina oro ir nesišlapina, bekraujį, bailų ir nuolankų biurokratams, savo ruožtu bijantiems savo nuosavo šešėlio.

Žinote, ura patriotai, užsidarykite nuo jus taip gąsdinančios Laisvės kartu su argentinietiškomis muilo operomis Rumšiškėse. Arba Kariotiškių šiukšlyne, kartu su visų pamirštais Stalino premijos laureatais, nuo kurių niekuo nesiskiriate. Ak, taip, ir su plakatu „Įgyvendinsime prezidento šūkį „Nekiršinkime visuomenės!“ per pusę metų“. Puolimas prieš J. Miltinio Panevėžio dramos teatro savarankiškumą jau prasidėjo.