Nesu pratęs vadinti žmones idiotais, nors kai kurie nusipelnė. Bet totalios alkoholio reklamos draudimo kontekste, sunku surasti kitą apibūdinimą. Juk širinskienių ir verygų alkoholio reklamos draudimo įstatymas reikalauja iškarpyti ir Senąjį bei Naująjį Testamentus, kuriuose vynas liejasi per kraštus. Ypač tą vietą, kurioje Jėzus Kristus paverčia vandenį vynu didžiuliais kiekiais. Todėl įstatymas turėtų uždrausti ir rabinams bei kunigams viešai naudoti vyną savo apeigoms. Juk alkoholio reklamos draudimo įstatymo 29 straipsnyje yra aiškiai rašoma, kad draudžiama „skatinti įsigyti prekes“. Įstatymas yra įstatymas, jo nevalia pažeisti jokiais įstatymu nenumatytais atvejais. Na, nebent žydai ir krikščionys virs alkoholį draudžiančiais musulmonais. Ar toks karbauskininkų tikslas?
Net Lietuvos prezidentė nesusivaldžiusi sušuko „Gėda!“. Tik nežinia, ar įstatymo kūrėjams, ar ir sau pačiai tokį įstatymą palaiminus. Ir kalba vyksta ne tik apie reklamą. Mat įstatymas draudžia restoranams po 20.00 val. parduoti gėrimus buteliuose. Todėl nenustebkite, jeigu kokiam italui užsakius firminio šampano, jam tą šampaną atneš cinko viedre, na, kaip kokiai karvei.
Karbauskininkų ir jiems pritariančių požiūrį į jų pačių kaip įstatymo leidėjų vaidmenį parodė nesusipratimas su alkoholio reklamos draudimu. Sukdamiesi iš padėties jie siūlo užsienio žurnalų leidėjams kuriam laikui nekarpyti žurnalų su alkoholio reklama. Patys priima įstatymą ir patys viešai siūlo nekreipti į tą įstatymą dėmesio. O tokių neįgalių įstatymų prikuriama nemažai. Pradžioje stachanovietiškai konvejeriniu būdu gaminami įstatymai, o vėliau jie taisomi. Kuo daugiau idiotų Seime (anot A. Maldeikienės), tuo daugiau taisymo. Tikras vargas dėl proto. Gal tiems „dvasingiems“ karbauskininkams visgi derėtų pasiskaityti rusų dramaturgo A. Gribojedovo „Vargas dėl proto“ rusiškai? Ši nemirtinga rusų klasiko satyra pašiepia žmonių tamsumą ir atsilikimą, parodo, kaip bukumas ir aklas sekimas papročiais triuškina žmogaus protą. Deja, anglų kalbos šie veikėjai nemoka, todėl Vakarų demokratinė pasitikėjimo piliečiu kultūra jiems neįkandama. Belieka XIX amžiaus autoritarinė rusiška, iš kurios taip išsityčiojo A. Gribojedovas.
Jeigu iš kovos su alkoholio vartojimu būdų galima pagrįstai tyčiotis, tai karbauskininkų ir jiems pritariančių siekis užvaldyti Lietuvos nacionalinį transliuotoją nieko bendro su juokeliais neturi. Šį siekį būtina įvardinti tuo, kuo jis yra: apynasris nepriklausomai žiniasklaidai. Viena yra tirti ūkinius reikalus, kita – noras kontroliuoti Nacionalinį transliuotoją. Argumentai neva Seimas turi teisę kontroliuoti LRT kaip ir bet kokias kitas mokesčių mokėtojų finansuojamas valstybines (visuomenines) institucijas, neatlaiko elementarios kritikos. Apie tokią kontrolę jau pasisakė Lietuvos Konstitucinis Teismas.
Konstitucinės teisės ekspertas V. Sinkevičius, M. Romerio universiteto (MRU) dėstytojas, pabrėžė, kad „susipažinus su komisijos kūrimo projektu akivaizdu, jog ši peržengtų įstatymų leidėjų galias ir užsiimtų veikla, kuria turėtų užsiimti Valstybės kontrolė, Konkurencijos taryba ar Viešųjų pirkimų tarnyba. Susidarė įspūdis, kad nors tos komisijos sukūrimas vertinamas kaip parlamentinė kontrolė, tačiau pats Seimo nutarimo turinys, tai, kokie uždaviniai suformuluoti komisijai, tai atrodo, kad LRT daromas tiesioginis spaudimas“. Antai 2006 metų gruodžio mėnesio 21-osios dienos Konstitucinio Teismo nutartis deklaruoja, kad net jei sudaromos tyrimų komisijos ar kitokie LRT kontrolės mechanizmai, tai jose negali dalyvauti vienaip ar kitaip tos kontrolės rezultatais suinteresuoti asmenys. Kas jie, galimai melu ir painiava manipuliuojantys? Tokių, pasirodo, Seime yra kiek nori, ką ir parodė balsuotojų už komisijos sudarymą skaičius. Už tą komisiją balsavo tokie odioziniai veikėjai kaip A. Skardžius, P. Gražulis, K. Pūkas, tomaševskininkai, pati kyšius daktarams mokėjusi pseudo socialdemokratė R. Šalaševičiūtė.
Nemaloniai nustebino TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio, balsavusio už komisijos sudarymą, pozicija. Pasak jo, „Seimas yra ir ta institucija, kuri yra atsakinga už tai, kaip panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Jei niekas kitas negali paklausti, tai Seimas privalo.“ Ką reiškia teiginys „jeigu niekas kitas negali paklausti “ ir „Seimas atsakingas už tai, kaip panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai“? Turime prokuratūrą, STT, VMI, SODRA, LR Konkurencijos tarybą, LR Valstybės kontrolę ir taip toliau. Gal konservatorių vadovas geriau atsakytų į klausimą, kaip už socialinio teisingumo borto ir ant skurdo ribos atsidūrė apie 600 000 Lietuvos gyventojų ir šalį paliko apie 900 000 žmonių? Toks yra visų seimų katastrofiško politinio, teisinio ir moralinio neįgalumo rezultatas.
Keista, kad konservatorių pirmininkas spjauna į KT nutartį, kurioje aiškiai nurodoma, kas turi teisę kontroliuoti LRT. Ir šioje vietoje tas lyginimas žiniasklaidos su batų fabriku eina lyg raudona linija per sovietine draudimų kultūra vis dar sergančiųjų argumentaciją. Tai parodė ir R. Vanagaitės barbariškas knygų šalinimas iš pardavimų. Tokio leidyklos sprendimo gynėjai taip pat nematė skirtumo tarp batų fabriko ir knygų leidimo.
Kad nekiltų nesusipratimo, visiškai pritariu dėl būtinumo tikrinti, kontroliuoti bet kokią valstybės remiamą instituciją, kur LRT nėra jokia išimtis. Bet, kartoju, tai nėra Seimo prerogatyva. Ypač kai „tikrinti“ apsiėmė susimovę politikai su R. Karbauskiu priešakyje. Tai niekaip neišbrendantys iš korupcijos skandalų arba bijantys atsakyti į su jų verslu siejamus klausimus politikai. Ypač kai pats Seimas spjauna į teisės aktus, neleidžiančius LRT vadovams atsakyti į visus politikierių keliamus klausimus. Man nesuprantama, kodėl G. Landsbergis – jaunosios politikų kartos atstovas – nemato skirtumo tarp grėsmės žodžio laisvei, nepriklausomo transliuotojo vaidmens ir politikierių siekio uzurpuoti Lietuvos nacionalinį transliuotoją. G. Landsbergio argumentas, esą Seimas negali kažkaip spausti LRT tarybos ar įtakoti jos sprendimus, yra nonsensas. Seimas gali priimti bet kokius įstatymus, keičiančius LRT reguliavimo teisinius pagrindus, naudingus vienai ar kitai partijai. Taip atsitiko Lenkijoje. Akivaizdu, kad tą patį kai kam knieti padaryti ir Lietuvoje.
Kartą paskaičiavau, kiek susimovusių politikų ir partijų Seime buvo per pastaruosius 27-erius metus. Vaizdžiai tariant, susidarytų visas atskiras susimovusiųjų Seimas. Jie uždirbo milijonus iš mūsų puskiaurių kišenių. Gal tikrai reikėtų, anot socialdemokrato Rimanto Vaitkaus, sudaryti Seimo komisiją Seimo veiklai tirti? Pasinaudotume G. Landsbergio noru paklausti, kur ir kaip naudojamos Seimui skirtos mokesčių mokėtojų lėšos, kai Seimo darbo rezultatai sukelia visuomenei pasipiktinimą ir mažiausią įmanomą pasitikėjimą šia institucija?