Arminas Lydeka. Atsakyti už savo žodžius

Viešojo kalbėjimo taisyklės nėra naujas dalykas – retorikos menas Europoje klestėjo šimtmečius. Bet šiandien technologijos į viešumą įtraukia tiek daug žmonių, jog atsiranda terpė ne tik argumentuotoms nuomonėms, bet ir neapykantos kurstymui. Vis dažniau pasitaiko, jog pirmą kartą eteryje atsidūrę pasaulio teisuoliai vietoj argumento griebiasi ad hominem įžeidinėjimų: dėl tautybės, rasės, religinių, seksualinių ar kitų pasaulėžiūrinių skirtumų.

Europos Tarybos Parlamentinėje asamblėjoje šiuo klausimu susibūrė Tarptautinis parlamentarų aljansas „Prieš neapykantą“, vienijantis visas 47 Europos valstybes, įskaitant Balkanus, Rytų Europos šalis, Turkiją. Esu joje atstovas iš Lietuvos. Neapykantos kalbos apraiškomis, deja, neiškrentame iš Europos konteksto. Apklausos rodo, jog 4 iš 10 Lietuvos gyventojų neatpažįsta situacijų, susijusių su neapykantos kalba. Europos žmogaus teisių fondo duomenimis per dešimties metų laikotarpį teismą pasiekė vos 7 proc. užregistruotų neapykantos kurstymo atvejų.

Daugeliui, turbūt kyla klausimas, kodėl tai turi rūpėti valstybei? Ar tai nėra „tik kultūrinė“ detalė, atspindinti pačią visuomenę? Raganų medžiotojai net įtaria klastą, jog neapykantos kalbai pritaikę teisinį reguliavimą, atversime kelią cenzūrai... Tačiau, esmė kur kas paprastesnė – nuomonių įvairovė yra viešasis gėris, kurį reiktų saugoti, o ne leisti saujelei agresyvių radikalų (nesvarbu iš kokių stovyklų) sukurti baimės atmosferą, kurioje žmogus, pasisakęs „prieš vėją“, gali sulaukti net asmeninių grasinimų.

Neapykantos kalbos apraiškos sumažina diskusijų erdvę, slopina nuomonių įvairovę, žmonės nebesijaučia atsakingi už savo žodžius. Paskutiniai įvykiai JAV politikoje gerai atspindi, prie ko gali privesti „ugningos“ politikų žinutės savo elektoratui. Kad nesugriūtų visa politinė sistema, prireikė „cenzūruoti“ net tuometinį galingiausios pasaulio valstybės prezidentą. Lietuvoje paskutinius kelis metus priešprieša tarp politinių stovyklų irgi nepasižymėjo aukšta diskusijų kultūra. Bendravimas ultimatumų kalba nesukuria nieko konstruktyvaus, priešingai – viešumoje kursto dar aštresnes reakcijas iš savo palaikytojų. Šioje Seimo kadencijoje bandome tai keisti.

Pavasarį Seime ketiname svarstyti neapykantos kalbos klausimą. Užbėgant už akių, keli svarbiausi punktai, ko bus siekiama. Ne buitiniai pašnekesiai, o politinė arena yra pirmiausia, kur turime susitvarkyti su neapykantos apraiškomis – politikai yra vieši asmenys ir yra labai svarbu, kokį pavyzdį jie rodo. Chamiški juokeliai neturi būti toleruojami: žmogus gal ir gali saliutuoti tualete, bet tikrai ne Seimo komiteto posėdyje. Antras dalykas – viešojoje erdvėje žmogus turi jaustis saugus išreikšti savo nuomonę ir žinoti, jog sulaukus „perteklinių reakcijų“ galės apsiginti teisinėmis priemonėmis. Beje, stigmatizavimas, etikečių klijavimas nėra tik viešosios kalbos defektas – turime mažinti poliarizaciją, jei siekiame sutelktos, o ne suskilusios visuomenės.

Diskutuojant apie neapykantos kalbos reguliavimo turinį, priekaištaujama, jog baudomis bus užgniaužta žodžio laisvė. Pagal Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos rekomendacijas, neapykantos kalbos apraiškos pirmiausia yra organizacijų vidinė problema, o ją sprendžiant galima pasitelkti elgesio kodeksus, etikos komisijas ir panašius įrankius. Baudos nieko neišspręs, jei nebus visuotinio supratimo ir sutarimo. Tarptautinio Europos parlamentarų aljanso „Prieš neapykantą“ nuostatas būtina perkelti ir į mūsų politinės kultūros lauką. Seimo pavasario sesija bus gera proga tą padaryti ir, tikiuosi, sulauks plataus palaikymo.