Arminas Lydeka. Žiniasklaidos etika: gėdos nedaro, garbės irgi

Lietuvos žiniasklaidą galima laikyti jau subrendusia – redakcijos vis rečiau parodo iššaukiančių vaizdų, vis atsakingiau vertina poreikį išklausyti visas puses. Nors su turiniu situacija nėra bloga, bet vis tiek laikas nuo laiko visuomenei atsiranda poreikis patikrinti vieno ar kito straipsnio ar reportažo santykį su profesine etika.

Ir tada mes susiduriame su iki šiol pilnai neišspręstu klausimu – kas ir kaip turėtų vertinti žiniasklaidos etiką? Dabartinė sistema primena banaloką posakį „devynios auklės, vaikas be galvos“.

Regioninė žiniasklaida, visuomeninis transliuotojas, komercinės medijos, naujienų agentūros, nepriklausomi žurnalistai-tyrėjai – visą Lietuvos žiniasklaidą jungia bendri etikos standartai, kaip, pavyzdžiui, ir visiems vairuotojams yra vienos kelių eismo taisyklės. Tačiau priešingai nei vairuotojų „nuodėmes“, žurnalistų galimus paslydimus nagrinėja ne viena, o net kelios institucijos.

Kontroliuojančių įstaigų daug, etiką vertinančių institucijų kompetencijos persidengia, o jų veikla remiasi skirtinga teisine baze. Visuomenės informavimo etikos komisija, Lietuvos radijo ir televizijos komisija, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, naujai įsteigtas LRT ombudsmenas – visi lyg ir siekia bendro tikslo. Tačiau neretai pasiekia tik tarpusavio konfliktus.

Kilus abejonei dėl etikos pažeidimo, visuomenei dažnu atveju net neaišku, į kokią instituciją kreiptis – skundas dėl žurnalistų etikos pasimeta kaip ežiukas rūke, ko pasekoje ginčų procesas tampa ilgas, painus. Pralaimi tiek žiniasklaidos bendruomenė – nes krenta jos reputacija, kyla bereikalingas susipriešinimas, netrunka atsirasti politikos veikėjų trigrašis, palaikant vieną ar kitą interesų pusę, tiek visuomenė – nes niekas taip neskatina nepasitikėjimo, kaip neaiškūs procesai. Taip net maža sniego gniūžtė tampa purvo lavina.

Dabartinė situacija, akivaizdu, netenkina nei pačių žiniasklaidos dalyvių, nei atitinka Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos rezoliucijos principus ar UNESCO rekomendacijas dėl skaidraus, neutralaus ir teisingo žiniasklaidos etikos vertinimo. Svarbiausia sąlyga, be ko neįsivaizduojamas šių principų įgyvendinimas, – visuomenės atstovų įtraukimas. Seimo Kultūros komitete sprendžiame susidariusią situaciją, ieškant geriausio modelio.

Kadangi komitete kuruoju viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų priežiūros ir savitvarkos klausimus, esu tvirtai apsisprendęs, kad žaidimo taisyklės turi būti visiems vienodos. Specialiai tam nusprendėme suburti darbo grupę, kuri iš esmės spręstų problemą ir subalansuotų žiniasklaidos etikos teisinį reguliavimą.

Mano vizija šiuo klausimu paprasta – etikos klausimus turi reguliuoti viena visuomenės pasitikėjimą turinti institucija, pagrįsta asociacijos principais tikrąja to žodžio prasme: jos pagrindas turi būti sudarytas iš autoritetingų, visuomenėje gerai žinomų žurnalistų, komunikacijos profesionalų, mokslo akademikų, universiteto profesorių bei kitų šios srities lyderių, savo veiklą paskyrusių žiniasklaidos ir medijų klausimams.

Žinoma, būtina išlaikyti liberalius principus – politinės institucijos neturi „reguliuoti“ laisvo žodžio. Žiniasklaida pati turi įgyvendinti „savireguliaciją“, tik tam reikia sukurti palankią teisinę aplinką. Paskutiniu metu užaštrėjusi diskusija dėl žiniasklaidos etikos vertinimo tik rodo, kad šią problemą turime spręsti dabar, nenukeliant į tolimą ateitį.