Ar toks elgesys normalus politikos profesionalui? Tikrai ne. Tai juk nėra kvietimas į klasės draugo Jonuko gimimo dieną žaidimų kambaryje, kur būtų galima neiti, „nes nesinori“. Toks ambicijų ir asmeninių nuoskaudų demonstravimas trina ribas tarp pagarbos tiesiogiai Lietuvos žmonių išrinkto Prezidento institucijai ir antipatijos varžovui.
Nors demokratinis procesas reikalauja visų jame dalyvaujančiųjų gerbti piliečių valią ir atitinkamai gerbti mūsų valstybės institucijas, konservatoriai, kaip jiems būdinga, negali susitaikyti su pralaimėjimu ir bando kaltinti visus aplinkui – nuo Prezidento iki jų kaip visada „nesuprantančių“ rinkėjų.
Keistai atrodo ir smulkmeniškas noras kabinėtis prie pakviestųjų į inauguracijos „balių“ – juk joks veiksmas Lietuvoje negali įvykti be konservatorių moralistų įvertinimo.
Matyt, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovams patarinėjantys polittechnologai skatina visur ieškoti priešų bei juos marginalizuoti. Trumpuoju laikotarpiu tai gana veiksminga priemonė, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje toks politinės temperatūros kaitinimas virsta nuolatine isterija. O kai ji tampa valdančiųjų modus operandi, pavojuje atsiduriame mes visi. Beprecedentis išpuolis Jungtinėse Amerikos Valstijose tą aiškiai ir parodė: politinė isterija virto konkrečia psichoze.
Ar tikrai norime ir toliau radikalizuoti Lietuvos politinį gyvenimą, kurio pagrindiniais įvykiais tampa isteriškos reakcijos ir masiniai puolimai prieš „neteisiuosius“, o pamirštami realūs darbai nueina į antrą planą (geriausiu atveju). Ar tikrai taip gerai gyvename (kaip dabar mėgsta sakyti mūsų bankų ekonomistai, geriau nei bet kada, tikiu, kad jie tai tikrai taip jaučiasi), kad reikalingus Lietuvos žmonėms sprendimus kišame į stalčius, o patys visą laiką skiriame menamų raganų deginimui? Istorijoje apstu pavyzdžių, kaip blogai tai gali baigtis.
Lietuvos politinėje padangėje vietoje diskusijos arba reikalingų veiksmų vyksta nesibaigiančios melodramos – nuo Kristijono Bartoševičiaus pedofilijos skandalo, Kinijos drakono pergalės, Europos Komisijos nario atrankos iki buvusios ministrės Monikos Navickienės viešų bandymų susiorientuoti, kur yra jos vyras, su kuo ji skraido privačiais lėktuvais ir kur tiksliai kasdien grįžta namo. Tuščių politinių emocijų kaitinimas išvargino visuomenę. Pažiūrėkime į pastaruosius metus – kiek skirtingų temų buvo iškelta visuomenei kiršinti: dėl Justino Marcinkevičiaus, Algirdo Mykolo Brazausko bei laisvės kovotojų atminimo įamžinimo, dėl žmogaus teisių įteisinimo / neįteisinimo, dėl požiūrio į švietimą ir žemės ūkį. Visas viešasis politinis diskursas pastaraisiais metais primena ne TS-LKD vadovų taip mėgstamą serialą „Kortų namelis“ (irgi būtų, ką aptarti), bet siaubo filmą „Klyksmas 4“.
Lietuva ir likusi dalis politikų negali sau leisti prabangos nuleidę rankas laukti gruodžio mėnesio, kol bus suformuota nauja Vyriausybė. Nes siaubo filmo scenarijaus rėmuose planuojama Lietuvos ateitis netruks tapti realybe. Kiekvieną dieną susiduriame su rimtais iššūkiais, tiek kasdieniais, tiek labai rimtais geopolitiniais, kuriems reikia ir Vyriausybės pagarbaus dialogo su Prezidentu, ir normalaus dialogo su opozicija.
Jei premjerė nebeturi jėgų tęsti šio darbo, galbūt tikrai galėtų perleisti savo pareigas partijos pirmininkui, o pati imtis lyderystės bei pakovoti dėl solidaus portfelio Europos Komisijoje? Partija, užuot krovusi visas atsakomybes ant Ingridos Šimonytės, ketverius metus tempusios visą silpną Vyriausybę ant savo pečių, galėtų turėti tokią viziją. Bet neturi. O uždarytas TS-LKD ambicijų neatitikimo galimybėms narve žmogus tampa nenuspėjamas, ir tai kelia nerimą. Pagrįstą nerimą dėl mūsų visų ateities.