Artur Truš. Automobilių apmokestinimas yra pavydo, o ne žalumo mokestis

Esu sveiko proto liberalas, kuris kritiškai žiūri į mokesčių didinimą. Mokesčius mokėti yra privalu, tačiau jų negali būti daugiau, negu reikia Valstybės svarbiausioms reikmėms finansuoti. Pastaruoju metu Europoje ir Lietuvoje yra įgyvendinama nemažai prasmingų ekologinių idėjų. Tačiau pastebima negatyvi tendencija, kada prisidengiant kilniomis žalumo idėjomis yra bandoma tiesiog papildomai apmokestinti visuomenę ir pasipinigauti iš žmonių sąskaitų.

Štai visai neseniai valdžios institucijos paskelbė ketinimą papildomai apmokestinti įmonių perkamus naujus automobilius, kurių vertė viršija penkiasdešimt tūkstančių eurų. Reikia pastebėti, kad nusitaikyta ne tik į aukštesnės, bet ir į vidutinės klasės transporto priemones. Naujo mokesčio motyvas pristatomas kaip ekologinis. Neva, suprask, jeigu perki didesnės galios automobilį, susimokėk taršos mokestį valdžiai. Išmetamo į aplinką CO₂ kiekio ribojimas atrodo racionalus, skatinantis pereiti prie tvaresnio transporto, bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Bet iš tiesų, didžiausias paradoksas yra tas, kad visa ekologija ir ekologinis skatinimas baigiasi ties 75 tūkst. eurų riba. T. y. praktiškai bet koks didesnis elektromobilis su didesne baterijos talpa ir geresne komplektacija patenka po papildomu pelno mokesčiu, net ir elektromobilis. Tai kažkoks kreivai neišdirbtas ir visiškai nesuprantamas man mokestis – skatinama pirkti pigesnius, prastesnius elektromobilius arba pigesnes mašinas.

Iš tikrųjų apmokestinimas pagal automobilio kainą yra pavydo, o ne ekologiškas mokestis. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad siekiama nubausti tuos, kurie perka naujus automobilius. Kitaip tariant, atimti iš tų, kurie daugiau turi. Toks prabangos mokestis primena komunistinius laikus, kada buvo siekiama numelžti tuos, kurie nori daugiau uždirbti. Paradoksas, kad šiais laikais komunistais patapo konservatoriai. Norint, kad augtų ekonomika ir žmonių gerovė, valdžia turi skatinti vartojimą ir rinkos dalyvių pajamingumą. Deja, tokie pavydo mokesčiai veikia priešingai ir yra nukreipti į išlaidų ribojimą. Dar didesnė tikimybė, kad tokie ribojimai skatins verslą pirkti ir registruoti automobilius kitose šalyse, kur tokio apmokestinimo nėra. Arba net perkelti verslus į kitas šalis. Tokia jau realybė: kai tik valdžia trenkia antausį verslui, verslas visada randa išeitį bei sprendimus, kaip nemažinti savo apyvartos ir pelningumo. Dažniausiai tai daroma paprastų darbuotojų ir vartotojų sąskaita. Tai reiškia, kad valdžia, siekdama populistiškai apmokestinti verslą, galutiniame rezultate mokesčių naštą užkrauna ant paprastų žmonių pečių. Taip neturi būti mūsų valstybėje.

Šis pavydo mokestis gali pabloginti, o ne pagerinti aplinkosauginius reikalus. Pavyzdžiui įmonės, norėdamos išvengti papildomo apmokestinimo, pirks ne tokius kokybiškus, nenaujus ir pigesnius automobilius. O tai reiškia, kad bendras automobilių parkas bus mažiau atnaujintas ir taršesnis. Elektromobilių rinka nėra pigi, todėl tikėtis, kad staiga jie ims dominuoti, neverta. Reikia ne tik kritikuoti, bet ir ieškoti alternatyvių sprendimų. Manau, kad išeitis yra valdžios atstovams ieškoti dialogo su verslu. Skatinti verslą socialiai atsakingai dalytis su savo darbuotojais, kuriant jiems geresnę gerovę bei darbo aplinką. Tam pasitarnautų specialiai nustatytos mokestinės sąlygos. Tarkim, įmonė, kuri nupirktų savo darbuotojui buitiniams kasdieniniams poreikiams tenkinti naują elektromobilį, galėtų būti valdžios skatinama ir neapkraunama mokesčiais.

Raginu valdžią atšaukti pavydo mokesčio iniciatyvą ir ieškoti išmintingų sprendimų, kurie ne skaldytų, o vienytų visuomenę ir kurtų ekonominę žmonių gerovę.