Pono Ramanausko „atsiprašymai“ – tai jo asmeninis reikalas ir bandymas išplauti savo pažiūrų mundurą nuo ankstesnių galimai ksenofobiškų pasisakymų šešėlio. Tačiau prokuratūra privalo įvertinti jo „pasiūlymus“ ir priimti sprendimą dėl baudžiamosios bylos (ne)iškėlimo.
Norėčiau atkreipti dėmesį į kelis aspektus, kurių nepaminėjo mano kolegos ir tie, kurie jau pasisakė šiuo klausimu.
Pirma. Valstybė, teisingumo sistema ir pilietinė visuomenė negali selektyviai žiūrėti į neapykantos kurstymą. Griežta ir teisinga valstybės reakcija į antisemitinius ir homofobinius išpuolius nėra priežastis užmerkti akis prieš baisius rusų, lenkų, baltarusių ir bet kurių kitų tautybių įžeidimus, o tokių pasisakymų viešojoje erdvėje – apstu.
Antra. Ponas Ramanauskas, remiantis viešai prieinama informacija, iki šiol yra konservatorių partijos narys, bendradarbiauja su Krašto apsaugos ministerija ir kitomis valstybinėmis institucijomis. Tikiuosi iš kolegų, atstovaujančių TS-LKD, kurie iki šiol tyli, principingos pozicijos. O iš valstybinių institucijų – aiškių atsakymų, ar jiems priimtina toliau bendradarbiauti su tokiu prieštaringai vertinamu veikėju?
Pabrėžiu, kad mes, liberalai, Lietuvos liberalų sąjūdis su Viktorija Čmilyte-Nielsen priešakyje, griežtai ir tvirtai išdėstėme savo poziciją šiuo klausimu.
Trečia. Ponas Ramanauskas bendradarbiauja su LRT ir ne kartą vedė (ir iki šiol veda) Lietuvos televizijos programas. Visuomeninio transliuotojo vadovybė turi aiškiai apsispręsti, ar jiems yra priimtina bendradarbiauti su tokiu „blogeriu“.
Ketvirta. Neklaidinkime visuomenės. Pono Ramanausko pasisakymai nėra nukreipti tik prieš tautines mažumas ar rusakalbius, kaip kažkodėl skelbia tam tikros žiniasklaidos antraštės. Ponas Ramanauskas išreiškė savo „nuomonę“ apie Lietuvos žmones plačiąja prasme.
Penkta. Šventajame Rašte sakoma: „Pradžioje buvo Žodis“. Nei Hitleris, nei Goebbelsas, nei kiti pagrindiniai nacių propagandos ideologai asmeniškai nedegino žmonių koncentracijos stovyklose, o Stalinas ir jo skalikai Kremliuje asmeniškai nešaudė ir nekankino žmonių GULAG’o lageriuose. Tačiau būtent žodžiai veda prie siaubingų padarinių, kaip liudija mūsų istorija.
Lietuva – kaip šalis, kurioje nacių propaganda ir raginimai smurtauti iš dalies lėmė maždaug 200 tūkst. žydų mirtį, o dėl stalinistų veiksmų iš šalies buvo ištremta daugiau kaip 132 tūkst. žmonių, turi itin jautriai reaguoti į bet kokią neapykantos kalbą ir neapykantos kurstymą.
Jei pono Ramanausko „neatsargūs žodžiai“ gali tapti priežastimi kam nors griebtis smurto prieš „garsiai klausančius rusišką muziką ir žiūrinčius filmus“, jis privalo už tai atsakyti, o valstybė turi padaryti viską, kad užkirstų kelią neapykantai. Lygiai taip pat, kaip ji turi reaguoti ir reaguoja į tokius veikėjus, kaip žemaitaičiai, celofanai, lobovai, švenčionienės, gražuliai ir kiti.
Neapykantos kalba ir diskriminacinės žinutės nėra žodžio laisvė.
Lietuvos Konstitucijos preambulėje įtvirtinta, kad Lietuva yra teisinė valstybė.