Švietimo mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas, pasitraukdamas po nesėkmingų eksperimentų su vienuoliktokų ateitimi, pasiskundė, kad nebegali dirbti su Premjerės Ingridos Šimonytės patarėjų komanda, kuri primeta nurodymus, o jis turi prisiimti atsakomybę už sprendimus. Iš esmės – tai buvo jo paties įvardyta atsistatydinimo priežastis. Ne klaidos dėl reformos ar tarpinių patikrinimų, bet darbas su I. Šimonytės patarėjų komanda.
Demokratinėje valstybė neįsivaizduojama situacija, kai ministras verčiamas prisiimti asmeninę atsakomybę už premjero politinių patarėjų kolektyvinius sprendimus, o nurodymų davimas yra nesuvokiamas ir akivaizdžiai negalimas demokratiniame procese. Toks „tiesioginis valdymas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir valdžios pasidalijimo sąrangai, kerta per pasitikėjimą valstybės institucijomis bei neleidžia reikalauti tiesioginės asmeninės ministrų atsakomybės, nors būtent to reikalauja LR Konstitucija. Bet Lietuvoje demokratijos sąvoka, matyt, keičiasi pagal konservatorių norus, o Konstitucija interpretuojama pagal jiems naudingo teksto suvokimo principus. Nors gal ir nereikėtų stebėtis, ypač, kai jų šūkis praėjusiuose Seimo rinkimuose buvo – „daugiau jėgos“. Tad tą jėgą ir buldozeriu stumiamus sprendimus matome jau beveik 4 metus. Tad ir demokratija pagal konservatorius – kitokia.
Nepamirškime, kad Ministro Pirmininko ar ministro patarėjai – tai politinio pasitikėjimo asmenys, priimami į darbą, nes taip asmeniškai nusprendė ministras ar Premjeras. Nėra atrankos ar konkrečių kriterijų, išskyrus bendruosius, kurie būtų taikomi patarėjui. Jis ar ji gali užimti gana aukštą poziciją vien todėl, kad taip panoro jo vadovas. Tad ar tokie „pilkieji kardinolai“ prisiima atsakomybę už savo patarimus ir veiksmus? Kodėl jų nurodymus turi vykdyti ministras, kurį tvirtina Prezidentas? Ministras, skirtingai nei patarėjai, kaip viešas asmuo turi prisiimti atsakomybę už savo arba už jam primestus sprendimus.
Ir kurgi dabar tie žymieji patarėjai, kuriems buvo taip lengva vadovauti konstruojant nesėkmingą švietimo reformą iš svetimos varpinės? Juk jie kartu su Ministre Pirmininke Ingrida Šimonyte taip pat turėtų prisiimti atsakomybę už rezultatus ir klaidas. Ar jie, „pavadovavę“ švietimui ir išsaugoję gerai apmokamas darbo vietas, dabar vadovaus kitoms sritims?
Be to, norėtųsi ir viešos Prezidento Gitano Nausėdos reakcijos į tokius Vyriausybės veiksmus. Lietuva jau turėjo panašų pavyzdį, kai patarėjų kišimasis į kitų institucijų darbą baigėsi buvusio prezidento Rolando Pakso apkalta ir nušalinimu nuo pareigų. Ar šį kartą patarėjai neperžengė ribų ir kieno interesų vedini veikė, jei reforma visiškai žlugo, o vienuoliktokų patikros rezultatai vis dar aklavietėje?
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 44 str. nurodoma, kad Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai – vieni iš jų Ministro Pirmininko patarėjai – padeda Ministrui Pirmininkui suformuoti politines nuostatas ir prioritetus, priimti ir įgyvendinti sprendimus. Padeda Ministrui Pirmininkui. Patarėjų užduotis – surinkti informaciją, ją apibendrinti bei perduoti vadovui ar jos pagrindu jam patarti, pateikti optimalius problemos sprendimo būdus. Iš to seka, kad nurodinėti ministrui, Vyriausybės nariui, patarėjai negali. Nebent Vyriausybės vadovės patarėjams atrodo, kad jų įsivaizduojami antpečiai yra visagaliai. Tačiau tuomet turime tiesiog nustekentą švietimą su tiek problemų, kad vargu, ar kas pasiryš jas spręsti artimiausiu metu.
Valstybės vadovai – tiek Prezidentūroje, tiek Seime. Nors po šio Vyriausybės akibrokšto su patarėjais, pats laikas aiškiau apibrėžti patarėjų veiklos reglamentavimą, kontroliuoti jų veiklą, kelti konkrečius reikalavimus, atsižvelgiant į sritį, kur žmogus kviečiamas dirbti. Puikiai matome, kad nekompetencija brangiai kainuoja ir kalba ne tik apie pinigus, yra žymiai svaresnių dalykų, pradedant nuo emocinės vaikų būklės iki ilgalaikių sprendimų, kurių rezultatus pamatysime tik po kelerių metų.
***
Artūras Paulauskas yra partijos „Laisvė ir Teisingumas“ Tarybos pirmininkas.