Ir tai ministras, kurį delegavo ne kas kitas, o konservatorių (!) partija, esą turinti atstovauti tradicines vertybes. Keistas atstovavimas, kai po jų buvimo valdžioje staiga net patys partiečiai pradėjo bijoti garsiai ištarti tradicinius žodžius „šeima“, „vyras“, „moteris“, „berniukas“, „mergaitė“. Baimės apimtas ministras pareigą būti drąsiems permetė ant mokytojų pečių – jie patys dabar privalo susivokti, kaip atsakyti į klausimą, kuris yra elementaresnis nei klausimas, kiek bus dukart du.
Tačiau laimė, kad turime mokytojų, kurie žino atsakymus ne tik į šiuos klausimus, bet ir į klausimą, kas yra pilietiškumas ir demokratija. Šiandien jie susirinko prie Vyriausybės, kurios premjerė Ingrida Šimonytė 2018 m. gruodį, būdama opozicijoje, skatino streikuoti ir skubėjo palaikyti. Jos partiniai bendražygiai nešė kavą protestuojantiems pedagogams ir mėgino visus įtikinti, kad jie remia mokytojus ir kai jie vadovaus Vyriausybei – tai jau tikrai mokytojai neliks užmaršty. Už lango 2023-ieji – mokytojams pažadai ne tik neįvykdyti, konservatorių atstovai juos viešai vadina „komuniagomis“ ir „broileriais“.
Ką gi, lengva buvo dalyti pažadus ir susirinkti politinius dividendus būnant opozicijoje. Kas kita, kai turi tuos pažadus vykdyti. Ypač, kai trūksta kompetencijos. Dangstydami jos trūkumą, valdantieji griebiasi valdžiai garbės nedarančių veiksmų: viešojoje erdvėje ne tik manipuliuojama mokytojams mokamų atlyginimų dydžiais, bet partiečių lūpomis nuolat žeminami streikuoti nusprendę pedagogai. Demonstratyvią nepagarbą rodo ir pati Ministrė Pirmininkė I. Šimonytė, kaltindama mokytojus politikavimu dėl „artėjančių rinkimų“. Koks paprastas savo neveiklumo pateisinimas. Ir visai nesvarbu, kad konservatorių politika ir pažadų nevykdymas tiesiog privertė mokytojus vėl eiti į gatves ir reikalauti geresnių darbo sąlygų. Nors valdantieji nuolat deklaravo, kad švietimas yra prioritetinė sritis, ir žadėjo daryti viską, kad mokytojo profesija Lietuvoje taptų prestižinė, situacija mokyklose tik blogėja: pedagogų trūksta, krūviai milžiniški, jaunimas nesirenka pedagogo specialybės ne tik dėl mažų atlyginimų, bet ir dėl visiško chaoso, kurį sukuria pati Vyriausybė savo „amžinomis reformomis“. Pridėkime dar ir tai, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nesugeba laiku parengti programų ar patvirtinti vadovėlių, viską numesdama ant mokytojų pečių – ne tik klausimą, kiek yra lyčių...
Toks valdančiųjų negebėjimas dėlioti valstybės prioritetus, jų atsainus požiūris į tuos, kurie rengia gyvenimui mūsų vaikus, tik dar kartą patvirtina šios Vyriausybės nekompetenciją. Aiškinimai, kad pedagogų reikalavimai didinti atlyginimus yra nepagrįsti, o norint atlyginimus kelti valdžia, esą, turės „nuskriausti“ kitus, yra ne tik priešinantys visuomenę, bet visiškai spekuliatyvūs. Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plane (RRF), pagal kurį Lietuva iš Europos Sąjungos turi gauti 2,2 milijardo eurų, švietimo sistemai numatyta skirti net 312 milijonų eurų! Akivaizdu, ši Vyriausybė nesugeba dirbti – RRF jau sustabdė 26 milijonus eurų paramos, galime prarasti dar šimtus milijonų. Tad pinigų trūkumas – ne streikui pasiryžusių pedagogų, o pačios Vyriausybės kaltė, kurios veikla ir švietimo reforma tiesiog imituojamos.
Prisiminkime tą pačią liūdnai pagarsėjusią „Gyvenimo įgūdžių“ programą. Kalbant apie pastaruosius metus vykdytą moksleivių lytinį švietimą, Lietuva gali pasidžiaugti pasiektais rezultatais – sumažėjusiais nepilnamečių abortais ir nėštumais. Kodėl reikia keisti tai, kas veikia? Tam, kad vieno iš konservatorių žmona užsidirbtų? O gal ir tam, kad kilęs triukšmas užgožtų kitus valdančiųjų skandalus?
Kad ir kaip ten būtų, akivaizdžiai į mokyklas besismelkianti ideologija kelia grėsmę pamatinėms demokratijos vertybėms. Profesorius Preobroženskis, iš pradžių iš šuns padaręs žmogų, vėliau, neapsikentęs primityvios bolševikinės ideologijos savo namuose, Šarikovą vėl pavertė šunimi. Reinkarnacija įvyko.