Ar valstybė nėra įkliuvusi į „Independence“ laivo spąstus, nes Vyriausybė siūlo Seimui suteikti valstybės garantijas Šiaurės investicijų bankui už 295,5 mln. vertės paskolas AB „Klaipėdos naftai“ 25 metų laikotarpiui. Negana to – Seimas raginamas tokį projektą svarstyti skubos tvarka ir sprendimus priimti iki Kalėdų.
Kam reikalinga vartojimo paskola?
AB „Klaipėdos nafta“ parengto investicinio projekto, jei jį apskritai tokiu galima vadinti, esmė – paimti 135 mln. eurų paskolą, o pasiskolintais pinigais dengti dalį SGD terminalo nuomos ir išlaikymo kaštų, kadangi jų nebepajėgia mokėti nei „Achema“, nei kiti vartotojai. Kitaip tariant, mes visi imsime vartojimo paskolą ir ją „pravalgysime“ mokėdami po 27 mln. eurų nuomos dalį kasmet visus likusius penkerius metus iki 2024 pabaigos, kol baigsis SGD laivo – saugyklos nuomos sutartis.
Svarbi detalė – skolinasi privati kompanija – AB „Klaipėdos nafta“, tačiau skolą grąžinti iki 2044 metų ir dar su palūkanomis būsime įpareigoti mes visi ir mūsų vaikai. Mokėti privalės ir tie, kurie dar nėra gimę. Energetikos ministerija sako, kad finansinę naštą privalo pasidalinti ne tik dabartiniai, bet ir būsimi dujų vartotojai.
Akivaizdu, kad SGDT terminalo kaštai ne mažėja, jie paprasčiausiai nukeliami į ateitį. Tačiau AB „Klaipėdos nafta“ kažkodėl šį triuką vadina „investiciniu projektu dėl SGDT terminalo kaštų mažinimo“.
Koks yra tokio sprendimo ekonominis pagrįstumas, energetikos ministerija atsakyti negali. Kaip negali atsakyti į klausimą dėl kaštų-naudos analizės, bei dėl galimų rizikų analizės. Turbūt todėl, kad jos neturi? Ilgalaikiame 25 metų investiciniame projekte net neužsimenama apie SGD terminalo pajamas. Projekte visas dėmesys koncentruojamas į valstybės garantijas, valstybės pagalbą, saugumo dedamąją.
Vargu, ar Lietuvos vartotojai pajus dujų kainos sumažėjimą, kadangi pokytis prognozuojamas vos 8 proc. Ar dėl tokios vos apčiuopiamos naudos rizikuosime ir patys lįsime į spąstus dar ketvirčiui amžiaus? Nebent esame taip giliai įklampinti ankstesnių sandorių, kad nėra kitos išeities kaip tik žaisti va banque.
Tik, atrodo, jog SGD terminalo operatorė AB „Klaipėdos nafta“ dėl galimų rizikų nesijaudina. Ir kodėl turėtų? Juk visus finansinius praradimus privalėtų padengti ne įmonė, o dujų vartotojai. SGD terminalo projektas – komercinis, kaštai – socializuoti (sumoka Lietuvos gyventojai) ir tuo viskas pasakyta.
Kodėl Vyriausybė taip elgiasi, kodėl nespaudžia norvegų derėtis, o eina į Seimą kaulyti mokesčių mokėtojų pinigų? Energetikos ministerijos atsakymas trumpas – bandyta, tačiau norvegai nesileidžia į kalbas, esame ankstesnių sutarčių įkaitai.
160 milijonų eurų – dar viena paskola
Esame verčiami imti ir dar vieną paskolą – 160 mln. eurų. AB „Klaipėdos nafta“ pinigus numato panaudoti SGD laivo išpirkimui po 2024 metų, kai baigsis nuomos sutartis. Jei dėl „vartojimo“ paskolos galima dar suprasti, tai dėl paskolos SGD laivo išpirkimui Seime visiškai pasimesta.
Vieni mano, jog dabar sumokėsime 160 mln. eurų ir laivas – mūsų. Kiti žinodami, kad nuomą privalėsime vis vien mokėti iki 2024 metų pabaigos, nesupranta, kodėl paskolą turime imti dabar, mokėti palūkanas, o pirkti tik 2024 metais. Pagaliau ir padėtis dujų vartojimo rinkoje per penkerius metus gali iš esmės pasikeisti.
Dar kiti įsitikinę, kad SGD laivas – saugykla išnuomotas išperkamosios nuomos būdu ir mes išvis nieko neprivalome mokėti pasibaigus nuomos sutarčiai.
Nesupranta eilinis žmogus, nesupranta net patys parlamentarai Seime, todėl kad Klaipėdos SGD terminalo reikalai yra paskandinti pučiamoje migloje, informacija yra nuolat slepiama. Seimas, neturėdamas jokios analitinės medžiagos, verčiamas aklai, skubos tvarka priimti sprendimus, grįstus vien tikėjimu ir kalėdine viltimi.
Projektas – kaip išplauti milijardą?
Energetikos ministerija pripažino, kad už SGD terminalo išlaikymą mokame tris kartus brangiau nei turėtume mokėti. Ministerija tvirtina, kad būtinasis dujų kiekis jau seniai nėra būtinas, kadangi terminalas yra užsitikrinęs pastovius dujų tiekimo srautus. Pripažįsta, kad šie praradimai yra anksčiau sudarytų ilgalaikių sutarčių ir nesugebėjimo valdyti rizikas rezultatas.
Esme įkaitai sutarčių, po kuriomis anuomet, būdamas AB „Klaipėdos nafta“ ir UAB „Litgas“ vadovu, Rokas Masiulis suraitė savo parašą. Dėl to įgyvendindami SGD terminalo projektą per dešimtmetį iki 2025 metų, tikėtina, būsime praradę kelis šimtus milijonų eurų.
Už sumą, kurią „Klaipėdos nafta“ planuoja pasiskolinti – beveik 300 mln. eurų SGD terminalo išlaikymo kaštų mažinimui – galėtume įsigyti naują suskystintų gamtinių dujų (SGD) laivą-saugyklą. Beje, tokio pat dydžio ir parametrų, koks švartuojasi Klaipėdoje. O pridėjusi pinigus, kuriuos jau išleido ir toliau leidžia šio laivo nuomai – įpirktume tris tokius laivus. Tauta ant šio energetinės nepriklausomybės aukuro kasmet paaukoja po 100 mln. eurų, o per penkerius metus „Independence“ jau paklota pusės milijardo suma.
Už „Independence“ nuomą per 5 metus energijos vartotojai (mes visi) kompanijai „Hoeg LNG“ sumokėjome 252 mln. eurų, o kartu su SGD terminalo eksploatavimo kaštais visus – 335 mln. eurus. Prie šios sumos būtina pridėti ir paskirtojo dujų tiekėjo UAB „Litgas“ sąnaudas (būtinojo dujų kiekio prekybos nuostolį ) – 30 mln. eurų per metus.
Pagal siūlomą AB „Klaipėdos nafta“ projektą per ateinančius penkerius privalomos nuomos metus mokėsime 135 mln. eurų mažiau, kadangi dalį SGD terminalo eksploatavimo kaštų dengsime skolintais pinigais. 2025 „Klaipėdos naftai“ nusipirkus SGD laivą – saugyklą, tikėtina už 160 mln. eurų būsime įkinkyti mokėti milžinišką mokestinę prievolę, vadinamą saugumo dedamąja – visam gyvenimui – iki 2045 metų. Na o pats laivas „Independence“ po 25 metų taps tik technologinė atgyvena.
Iš viso 2015–2045 m. laikotarpiu SGD laivo-saugyklos nuoma ir išlaikymo sąnaudos energijos vartotojams atsieis 1 mlrd. 300 mln. eurų. Analogiško dydžio naujas SGD laivas – saugykla rinkoje dabar kainuoja apie 220 mln. eurų. Taigi per visą laikotarpį būsime permokėję visą milijardą eurų. Tokia yra „verslo projekto“ – „Nepriklausomybė“ tikroji kaina.
Kokį karą kariaujame?
Sakoma, kad pelningiausias verslas – karas. Dujų karas nėra išimtis. Jau penkeri metai, kai Lietuva gyvena „dujų karo“ sąlygomis. Tam įsigijome net laivą su nepriklausomybę reiškiančiu pavadinimu „Independence.“ Būtų pravartu pasidomėti, su kuo mes kariaujame, ir kiek tas karas mums kainuoja. Akivaizdu tik viena – kariaujame ne su „Gazprom“, nes vamzdžio nenupjovėm, dujas valstybinis tiekėjas – „Lietuvos dujų tiekimas“ vidaus rinkai perka, kaip ir pirkęs, iš „Gazprom“, ir net didesnius kiekius negu iš „Independence“.
Gal kariaujame su estais ar latviais, kurie nesutinka prisidėti prie mūsų SGD terminalo išlaikymo –nepanašu, nes dujas jiems parduodame gerokai pigiau negu jos mums kainuoja, ir dar džiaugiamės kad jas tik perka.
Tai gal su kaimynais lenkais, kurie pasistatė Svinouščės SGD terminalą ir ketina įgyvendinti SGD laivo-saugyklos projektą Gdansko įlankoje, bei turi užsitikrinę pelningus kontraktus SGD tiekimui? Tikėtina, kad ne, nes dujotiekių jungtis tarp Lenkijos ir Lietuvos (GIPL) geriausiu atveju pradės veikti tik 2021 metais.
Tad akivaizdu, kad karo strategai vadovaujasi principu – jūs finansuokite, o mes jau rasime su kuo kariauti. Prieš ką – žinoti nebūtina, svarbu, kad žinotume už ką – už energetinę nepriklausomybę, už energetinį saugumą! Jei mūsų niekas nepuola, o karas tik imituojamas, tai ką mes finansuojame, kur keliauja mūsų pinigai, kam krauname turtus, ir kas to karo strategai? Deja, tarsi stručiai, sukišę galvas į smėlį, nematome, kas vyksta, ir toliau finansuojame šį „verslo projektą“. Gal dabar tokia mūsų patriotinė laikysena?