Nuo šios korupcijos formos labiausiai kenčia Lietuvos žmonės ir ją labai sunku pagauti teisinėmis priemonėmis. Nes šiuo atveju politikai ar valstybės biurokratai reikalauja kyšio ne už tai, kad kažką jums leistų negalimo, o už tai, kas jums ir taip priklauso pagal įstatymus. Prokurorai čia neturi ką veikti, nes valstybės tarnautojai/politikai nepadaro nieko, kas prieštarautų įstatymams.
Kita forma – kvailumas (biurokratiškai – nekompetencija).
Trečioji – pavydas. Politiškai tai – „trukdysiu, kiek galėsiu“.
Pastarosios dvi didžiausią žalą padaro valstybei. Ir gal atėjo laikas apie tai bent viešai pakalbėti.
Suprantama, Seimo komisijos nėra tiesos institutai ir jų išvados dažniausiai nieko bendro neturi su nagrinėjamu turiniu. Tačiau tokių komisijų tyrimų metu žiniasklaida ir visuomenė gauna daug naujos, nutylėtos ar slaptos informacijos. Ir Lietuvos žmonės patys pasidarys savo išvadas.
Seimo komisija turėtų ištirti ir įvertinti, kodėl Lietuva – vienintelė Europos Sąjungos valstybė, neturi savo aviacijos, savo bazinio oro vežėjo.
Šis tyrimas ypač prasmingas dabar, kai Ūkio ministerija kartu su VŠĮ „Investuok Lietuva“ paskelbė, kad net dėl vieno skrydžio nebuvimo į Londoną, cituoju – „Lietuva prarado 186 mln. eurų per metus, gali prarasti dar 254 mln. eurų per metus“.
Analizėje toliau rašoma, kad dėl trūkstamo verslo segmento susisiekimo su Londonu, Lietuva jau pralaimėjo bent 9 tiesioginių užsienio investicijų projektus. Jų vystytojai dėl prasto susisiekimo pasirinko kitas vietas, dėl to Lietuva prarado per 4,3 tūkst. darbo vietų. Šiuo metu „Investuok Lietuvoje“ dirba su 35 tiesioginių užsienio investicijų projektais, kuriems yra aktualus verslo segmento susisiekimas Vilnius-Londonas. Potenciali šių projektų pridėtinė vertė – 254 mln. eurų per metus. Šie projektai Lietuvoje gali sukurti beveik 6,5 tūkst. darbo vietų“.
Įspūdingi skaičiai! Tai jums ne Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio 106 000 eurų „Stumbro“ dėžutėje. Šimtai milijonų ir tūkstančiai darbo vietų. Gal ir emigracijos skaičiai būtų ženkliai mažesni, jei šios investicijos būtų pasiekusios Lietuvą.
Ir šie skaičiai nėra nauji. Priminsiu, kai 2008 m. krizės metu su finansiniais sunkumais susidūrė Lietuvos kompanija ir bazinis oro vežėjas flyLAL, tuometinis Liberalų sąjūdžio lyderis, Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis nieko nepadarė, kad įmonė būtų išsaugota. Tuo metu buvo aišku, kad privačiai Lietuvos kompanijai konkuruoti su Latvijos ir Estijos valdžios palaikomomis airBALTIC ir Estonian Air – neįmanoma. Tuomet flyLAL siūlė Susisiekimo ministerijai perimti kompaniją už vieną litą ir pateikė verslo planą, kaip toliau išlaikyti bazinį oro vežėją. FlyLAL akcininkai pradėjo teisminį procesą prieš Latvijos Vyriausybę ir airBALTIC dėl neteisėtos paramos ir konkurencijos pažeidimo.
Lietuvos atsakingi pareigūnai nė piršto nepajudino, kad padėtų Lietuvos kompanijai ginče su kitos valstybės valdžia. Atvirkščiai, atsiuntė prokurorus. Įdomiausia, kad tuo metu Susisiekimo ministerija užsakė studiją apie aviacijos įtaką Lietuvos ekonomikai. Studiją už 200 000 eurų atliko Ispanijos konsultantai Advanced Logistics Group ir EuroPraxis Consulting, kurie padarė tokias išvadas, cituoju: „2008/2009 m. Lietuva, bankrutavus flyLAL, prarado 1 860 darbo vietų ir 70 mln. eurų (neįskaičiuojant katalizinio (spin-off) poveikio)“. Tad ar valstybės nuostoliai nenusipelno tyrimo?
Kita, asmeniškai išgyventa istorija – „Air Lituanica“ projektas. Jei dėl politinių motyvų ši kompanija mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu 2015 m. nebūtų uždaryta, tai šiandien Lietuvos oro vežėjas jau turėtų 5 orlaivius ir 17 tiesioginių krypčių, skraidytų ir į Londoną. Tam reikėjo tik investuoti trejus metus po 8 mln. eurų pagal Lufthansa Consulting parengtą verslo planą. Galima palyginti: 8 mln. eurų per metus ir 186 mln. eurų praradimai per tuos pačius metus!
Todėl būtų tikslinga ištirti, kas ir kodėl lėmė, kad flyLAL buvo leista bankrutuoti. Taip pat, kodėl buvo priimti politiniai sprendimai uždaryti „Air Lituanica“.
Ta pati „Investuok Lietuvoje“ 2014 metų rugsėjo 5-ą atliko „Air Lituanica“ skrydžių atitikimo tikslinių maršrutų poreikiams ir ekonominės – socialinės naudos vertinimą bei pateikė išvadą: „Verslo plane numatomos skrydžių kryptys didžiąja dalimi atitinka atvykstamojo turizmo 2014–2020 metų strategijoje numatytas prioritetines rinkas bei tam tikras tiesioginių užsienio investicijų (TUI) pritraukimo tikslines rinkas.
Socialinės–ekonominės naudos analizė rodo, jog valstybės investicijos į bendrovės veiklą atsiperka ir tokio valstybės investicijų projekto grynoji dabartinė vertė (GDV) būtų lygi 731 mln. Lt. Naudos-sąnaudų santykis viršija 23. Pesimistinio scenarijaus atveju yra numatoma dvidešimt kartų mažesnė projekto nauda, lygi 34 mln. Lt. GDV. Naudos-sąnaudų santykis sumažėtų iki 2. Tai reiškia, kad net ir pesimistinio scenarijaus atveju sukuriama dvigubai didesnė nauda nei investicijų poreikis.“
Faktiškai tai, ką pasakė „Investuok Lietuva“ apie negautas pajamas ir prarastas darbo vietas. Tik tuomet kažkodėl niekas nenorėjo šių argumentų girdėti. Kas pasikeitė, kad po trejų metų tie patys skaičiai skaitomi kitaip ir valstybė bei Vilniaus savivaldybė pasiruošusios pirkti skrydį į Londoną, skirdamos tam milijonus eurų.
Ši tema verta parlamentinio tyrimo ir aš pasiruošęs liudyti. Deja, prokurorai nepradėjo tyrimo, nors kreipiausi ne vieną kartą.