Politikoje, ypač įstatymų leidyboje, turi aiškiai sau atsakyti, ko sieki – viešųjų ryšių ar rezultato. Įstatymų leidyba yra kolektyvinis veiksmas, kuriame dalyvauja daug asmenų iš skirtingų organizacijų ir visi jie tarpusavyje yra konkurentai. Seime sunku tikėtis, kad bus paremta viešai suasmeninta ir sau prisiskirta įstatymo iniciatyva. Diskusijose svarbu girdėti kitas nuomones ir rasti kompromisus, kurie padėtų pažadus paversti rezultatu, šiuo atveju – įstatymais. Dažnai, nors ir dirbęs daugiausia, rezultato sėkmę turi atiduoti kitiems, nuo kurių balsų ir priklauso sprendimas. Geriausiu atveju – pasidalyti sėkme, nors dažnai tenka tyliai džiaugtis pergale. Ir tai yra prasminga!
Laisvės partijos atstovai Seime nuo pat pradžių pasirinko viešųjų ryšių ir viešo spaudimo kelią, o rezultatas niekada nebuvo jų tikslas. Tiesiog „trolino“ savo rinkėjus... Net LGBTQ bendruomenės nariai ragino savo išrinktuosius skirti daugiau dėmesio rezultatui, o ne savireklamai.
Pirmasis Partnerystės įstatymas, garantuojantis civilinę partnerystę heteroseksualioms ir homoseksualioms poroms, buvo įregistruotas 2021 m. gegužės mėnesį. Projektą pasirašė žymios pavardės: Liberalų sąjūdžio atstovai Viktorija Čmilytė-Nielsen, Eugenijus Gentvilas, Laisvės partijos politikai Aušrinė Armonaitė ir Tomas Vytautas Raskevičius, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovai Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis, o pats projektas Vyriausybės vardu buvo pateiktas Seimui.
Tačiau jau skaitant net Vyriausybės vardu pateikto įstatymo projektą, nustebino jo atmestinis parengimas ir akivaizdi chaltūra. Seimo Teisės departamentas pateikė daugiau nei 20 pastabų įstatymo projektui ir [nurodė – DELFI] akivaizdų prieštaravimą Lietuvos Konstitucijai. Todėl nenuostabu, kad įstatymo projektas buvo atmestas net pirmoje svarstymo stadijoje.
Ką darė Laisvės partijos lyderiai, puolė taisyti klaidas? Ne, pirmiausia puolė dažyti vaivorykštės spalvomis perėjas ir suolelius, viešai smerkti ir kvailinti visus, kurie turėjo abejonių ar tiesiog gynė savo įsitikinimus.
Praėjo visi metai, 2022-ųjų gegužės mėnesį Laisvės partijos lyderių garbę bando gelbėti kitų partijų nariai ir įregistruoja Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Čia jau didžiųjų „piarščikų“ pavardžių nerasite. O ir pats įstatymo projektas dedamas į stalčių: iniciatyva atiduodama ne politikams, o Seimo Teisės departamentui, kuris paruošia Civilinės sąjungos įstatymo naują redakciją perkeldamas šeimos teisinių santykių reglamentavimą iš Civilinio kodekso į Civilinės sąjungos įstatymo projektą.
Suprantama, tai sukelia didelį pasipriešinimą ne tik tarp Seimo narių, bet ir tarp skirtingų visuomenės grupių, kurios nenori ir negali sutikti su civilinės sąjungos prilyginimu vyro ir moters santuokai.
Visuomenėje kyla pagrįsti klausimai, kurie reikalauja laiko ir diskusijos. Ir pagarbos, o ne marginalizavimo už savo nuomonę. Priminsiu, net išgirtasis Partnerystės įstatymas Latvijoje buvo priimtas tik po to, kai įstatyme buvo įrašyta, kad partnerystė nėra tapatu santuokai, kuri galima tik tarp vyro ir moters. Taip Latvijos politikai siekė rezultato, o ne viešųjų ryšių. Laisvės partija elgiasi priešingai, kaip tikri neokomunistai – imasi spaudimo ir bando prastumti viską jėga.
Tad Civilinės sąjungos įstatymas tapo preke net pačioje valdančiųjų koalicijoje, kai įstatymą bandoma iškeisti į Europos komisaro postą bei ieškoma gudrių teisinių kelių apeiti galimam Prezidento veto. Tuo pačiu aršiai puolami visi, kurie turi kitą nuomonę ar tiesiog siekia kompromisų. Priminsiu, kad per jėgą stumiami galiojančias socialines normas keičiantys įstatymai yra netvarūs, žinoma, jeigu reikia rezultato, o ne tiesiog viešųjų ryšių akcijos. Kai tikslas – savireklama, tuomet ir susidaro klasikinis Raskevičiaus-Gražulio tandemas. Petras Gražulis būtent V. Raskevičiui ir Laisvės partijai turėtų būti dėkingas už Europos Parlamento mandatą.
Ta pati situacija su mažo kiekio lengvųjų narkotikų dekriminalizavimu. Pati iniciatyva yra gera, tik velnias slypi detalėse. Klaidinga ir žalinga už pakvailiojimą jaunystėje taikyti baudžiamąją atsakomybę ir taip sugriauti jauno žmogaus gyvenimą. Lietuva ir taip garsėja Europoje kaip turinti daugiausia nuteistų asmenų ir kalinių kalėjimuose. Tačiau Laisvės partijos pasiūlytos finansinės kelių dešimčių eurų baudos yra ne tik juokingos, o realiai dekriminalizavimą paverčiančios narkotikų legalizavimu (ypač matant Laisvės partijos lyderių viešus pasisakymus apie lengvųjų narkotikų legalizavimą).
Tokių kalbų pasekmes jau matome Lietuvos mokyklose ir policijos statistikoje. Tačiau mažo kiekio lengvųjų narkotikų dekriminalizavimui būtų pritarta, jei už įstatymo pažeidimą būtų taikomis realios finansinės baudos, o Baudžiamojo kodekso taikymo būtų išvengta tik tuo atveju, jei nurodomas šaltinis, iš ko ir kur buvo įsigytos narkotinės medžiagos. Tik tai leistų stabdyti nebaudžiamą narkotikų platinimą. Tačiau tokie pasiūlymai netiko Laisvės partijai ir, aišku, jos rėmėjams. Vėl ką turime? Savo pažadų nevykdymą ir savo rinkėjų apgaudinėjimą.