Artūras Zuokas. Keturi klausimai Lietuvos gynybos strategams

Lietuvą pasiekė puiki žinia: Vokietijos gynybos pramonės gigantas „Rheinmetall AG“ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didinimas. Tai – mūsų bei sąjungininkų gynybos galimybių stiprinimas. Kitas aspektas – tokios gamyklos nestatomos vietos rinkai, tik eksportui po visą pasaulį.

Tiesa, pasirašant ketinimų protokolą, mūsų Vyriausybės atstovai rodė kur kas daugiau entuziazmo nei „Rheinmetall AG“ tarptautinių strateginių programų plėtros direktorius Maximillianas Frochas. Jis buvo gana lakoniškas dėl terminų bei sąlygų. Ir gaila, kad mūsų žiniasklaida pasitenkino valdžios viešųjų ryšių spaudos pranešimais, nes klausimų, kuriuos reikėtų užduoti, daug. Ypač žinant šios Vyriausybės polinkį į „piarinius“ veiksmus, realaus verslo veiklos nesuvokimą bei norą užkrauti visuomenei papildomus mokesčius. Tad keturi klausimai, į kuriuos privalome gauti atsakymus:

1 klausimas. Ar „Rheinmetall AG“ ketinimas statyti amunicijos gamyklą Lietuvoje susijęs su Valstybės gynimo tarybos sprendimu dėl „Leopard 2“ – jei bus Vokietijos tankai, bus ir gamykla?

Toks mainų, o tiksliau „offset“ principas – gana paplitusi praktika gynybos pramonėje, kai valstybė, kuri įsigyja didelį gynybos priemonių [paketą – red.] ir įsipareigoja ilgam laikui, iš gamintojo reikalauja įsigyti sutartai sumai prekių, kurios gaminamos šiuo atveju Lietuvoje, arba investuoti į gamybą vietoje. Man pačiam teko organizuoti tokį sandorį 1995 metais, kai Krašto apsaugos ministerija įsigijo didelį kiekį prieštankinių granatsvaidžių ir amunicijos, o mainais už tai Švedijos gynybos pramonės įmonė „Bofors AB“ įsipareigojo investuoti į gamybą Lietuvoje. Ir nuo to laiko Panevėžio įmonė „Stigma“ gamina skirtingų tipų amunicijos konteinerius, kuriuos perka švedai ir jie keliauja po visą pasaulį.

2 klausimas. „Rheinmetall AG“ savo produkciją eksportuoja po visą pasaulį. Deja, net ir į tas valstybes bei tokiems režimams, kur mes tikrai nenorėtume, kad Lietuvoje pagaminta amunicija atsidurtų. Ar Vyriausybės ketinimų protokole yra numatytas toks ribojimas? Ar Lietuvos valdžia išlaikys – kas įprasta praktika tokiame versle – teisę kontroliuoti galutinį vartotoją (angl. end user certificate).

3 klausimas. Lietuva turės prisidėti prie šių investicijų. Kiek ir kaip – dar nežinome. Tačiau kodėl Lietuva nedalyvauja Europos gynybos investicijų programoje, kuri dalija 1,5 mlrd. eurų subsidijų gynybos pramonei 2025–2027 m.? Tas pats „Rheinmetall AG“ su Rumunijos įmonėmis dalyvavo ir gavo subsidiją bendriems projektams, kas gerokai mažina šalies finansinį prisidėjimą. Ar tiesiog pakelti mokesčius Lietuvos gyventojams yra lengvesnis kelias?

4 klausimas. Trečiadienį Vyriausybėje vyko diskusijos, kaip didinti gynybos finansavimą. Naujasis krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas pristatė, kad prioritetas yra oro gynyba, o tankai – tolimos ateities perspektyva (diplomatiškai atsisakyta „Leopard 2“). Nors mes, partija „Laisvė ir teisingumas“, palaikome tokią poziciją ir visada raginome pirmiausia stiprinti oro gynybą ir prieštankinę ginkluotę, tačiau kyla logiškas klausimas: kokia atsakingų valstybės institucijų sprendimų galia ir subordinacija mūsų šalyje? Ministras vienu pasisakymu „padėjo į pavėsį“ priimtą Valstybės gynimo tarybos sprendimą dėl tankų pirkimo. Ten pat ministras „padėjo“ ir kariuomenės vadą, kuris buvo didelis „Leopard 2“ tankų entuziastas ir nuolat tvirtino, kad tankų Lietuvai reikia. Gal sprendimas atšauktas? Gal įvyko naujos realių karybos ekspertų diskusijos ir pateikta nauja strategija? Gal yra Prezidentas, kuris galėtų paaiškinti? Ir ar „Rheinmetall AG“ skubus protokolo pasirašymas nėra situacijos gelbėjimas, siekiant kaip nors išlaikyti įsipareigojimą įsigyti tankus?

Sunku tartis su valstybe, kurioje neaišku, kas ir kaip priima sprendimu. Ir kas už ką atsako.